Panašu, kad japonų automobilių gamintojas „Nissan" nusiteikęs vietą po saule išsikovoti siūlydamas rinkai savitus, novatoriškus ir gal net keistokus modelius. Kažkada naujovė buvo „Nissan Note", vėliau rinkoje pasirodė išsišokėlis „Nissan Juke", o dabar mūsų keliuose galim išvysti „NV 200" serijos automobilius. Seriją sudaro:

NV200 furgonas - 2 vietos, 4,2 m³ ir N1 kategorija,

NV200 Kombi 5 - 5 vietų versija,

NV200 Kombi 5 + N1 kategorija - 5 vietų versija verslui su galimybe susigrąžinti PVM,

NV200 Kombi 7 - 7 vietų versija,

NV200 Evalia - Keleivinė versija su 7 vietom.

Šie automobiliai per dideli, kad būtų priskirti prie vienatūrių, bet per maži, kad būtų įprasti autobusiukai. Visgi „NV 200" furgonai laikomi komercinio transporto priemonėmis, o „Evalia" priskiriama lengviesiems automobiliams.

„NV 200" furgoną jau teko vairuoti vasarą, o dabar, žiemą, pasitaikė proga sėsti prie keleivinės versijos „Evalia".

Iš esmės visa „NV 200" serija atrodo panašiai ir turi tą patį kėbulą, tik keleiviniuose variantuose yra langai, o „Evalia" užpakalinės durelės vientisos ir atdaromos į viršų. Sodinant žmones į gale esančias atlenkiamas sėdynes ar kraunant daiktus tai netrukdo, bet, jei „Evalia" bus naudojama kaip krovinis transportas, privažiuoti arčiau rampos gali būti problemiška. Taip, „Evalia" - keleivinis automobilis, bet turi tą pačia važiuoklę kaip ir furgonas „NV 200", tad prireikus gali būti naudojamas sunkesniems kroviniams pervežti.

Tiesa, jei dvi paskutinės sėdynės prilenkiamos prie sienelių (gal ir ne pats geriausias sprendimas), tai, norint išimti antrą sėdynių eilę, teks pavargti su veržliarakčiu. Antra sėdynių eilė į priekį nusilenkia, tačiau norint ją visiškai išimti reikia atsukti keletą varžtų.

Keista, kad gamintojas nepagalvojo apie paprastesnį ir greitesnį salono „atlaisvinimo" būdą. Kita vertus, tikėtina, kad „Evalia" versiją pirks tie, kurie dažniausiai vežios būtent žmones. Juo labiau, kad šis variantas tam labiausiai pritaikytas. Salone neliko atvirų metalinių konstrukcijų, pagerinta garso izoliacija, užpakaliniams keleiviams išvesti šildymo/vėdinimo kanalai ir t. t.

Sėdynės liko „biudžetinės", o vietoje daiktadėžės priekyje tik atvira lentynėlė.

Kaip ir furgone, pavarų perjungimo svirtis sumontuota centriniame panelyje, tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių palikta ta pati daiktadėžė-padėkliukas su atidaromu viduriu, o vertingesnius daiktus, kaip ir anksčiau, galima paslėpti po vairuotojo sėdyne.

Patogiau automobilyje jaučiasi vairuotojas. Iš pirmo žvilgsnio jo vieta nepasikeitė, bet keleiviniame modelyje jam už nugaros nėra pertvaros, tad sėdynės nugarėlę galima patogiai atlenkti. Prisiminęs kelionę iš Talino galiu pasakyt, kad tai jau nemažai.

Vairuotojas kaip ir anksčiau sėdi aukštai. Šoninio matomumo ribas praplečia dideli veidrodėliai, automobilyje net buvo sumontuota užpakalinio vaizdo kamera, kuri apsaugo nuo netikėtumų manevruojant. Be to, „Evalia" gavo tokį patį vairą, kokį turi ir „Qasqhai", tad dabar daugelį valdymo ar informacinių funkcijų atliekama patogiai spaudant mygtukus.

Ek, jeigu dar veidrodėlių padėties ir žibintų aukščio valdymo mygtukai būtų sumontuoti aukščiau... Jie dabar yra tokiame aukštyje, kad sėdint „pasislepia" už kairio kelio.

Priekinės sėdynės šildomos, kondicionieriaus ir šildymo krosnelės mygtukai dailesni. Dar vienas pliusas - lietimui jautrus ekranėlis su navigacija ir informacine sistema. Beje, dabar vaizdas iš užpakalinės kameros perduodamas ne į spidometrą, o į ekranėlį. Žinoma, visos sistemos lietuviškai vis dar nebendrauja, bet gal vieną dieną...

Teko priprasti prie naujo automobilio spidometro. Vizualiai jis toks pats kaip ir „NV 200", bet kairė pusė užsidega tik užvedant variklį, o paskui būna tamsi. Šviesa rusena tik dešinėje pusėje, kuri dabar yra automobilio borto kompiuterio ekranėlis.

Bandytas modelis turėjo 1,5 l 110 AG dyzelinį variklį ir 6 pavarų MPD. Naujieji 1,5 l dyzeliniai varikliai pakankamai galingi, dinamiški ir ekonomiški. Per kelias dienas, važiuojant mišriu režimu, kuro sąnaudos sukosi apie 5 litrus, greičio ir manevringumo automobiliui taip pat užteko.

Tuščias automobilis nebuvo labai smagus, bet, įsėdus trims keleiviams su daiktais ir užpakalinei daliai gavus apkrovimą, važiavimas gerokai pasikeitė. Automobilis tvirčiau ir stabiliau laikėsi ne tik greitkelyje, bet ir apsnigtame kaimo žvyrkelyje. Beje, pastarąją atkarpą automobilis įveikė pavyzdingai, tvarkingai sugerdamas kelio nelygumus, gražiai įveikdamas posūkius ir linksmai ropšdamasis į apsnigtus kalnelius. „ESP", kurią galima ir išjungti, įsijungdavo tik tada, kai tikrai reikėdavo.

Kelios dienos prie šio savito automobilio vairo paliko teigiamą įspūdį. Automobilis, ypač su keleiviais, važiuoja smagiai,  1,5 l dyzelinis variklis dirba tyliai ir taupiai. Taigi galima iš Vilniaus nuvykti į pajūrį ir grįžti, o kuro bakas, tikėtina, dar nebus tuščias. Turint omenyje, kad kartu gali važiuoti didelė šeima arba keletas draugų, tai - pliusas. Be to, prireikus automobilis gali būti naudojamas kaip mažas sunkvežimiukas. Tai irgi neblogai, nors išimant ar įstatant sėdynes ir teks pavargti. Kaip bebūtų keista, bene didžiausias „Evalia" trūkumas... kaina. Automobilis ganėtinai universalus, bet 85 000 Lt - tikrai nėra viliojanti suma. Juo labiau, kad tokio universalumo gyvenime prireikia ne kasdien. Dažniausia žmogus žino, kokio - keleivinio ar krovininio - transporto jam reikia ir automobilį renkasi pagal tai.

Lentelė Nissan.lt

Manipuliacijos ZZ

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.