Keista būna girdėti potencialių pirkėjų komentarus, kad būtent jiems pasiseks labiau negu kitiems ir jie pigiai gaus gerą automobilį. Taip pat vis dar gyvas įsitikinimas, kad iš Europos atvarytas automobilis yra patikimesnis ir geresnis už tą, kuris buvo pirktas ir eksploatuotas Lietuvoje.

Savo įsitikinimus jie grindžia argumentais, kad Europoje geresni ir lygesni keliai, automobiliai prižiūrimi profesionaliau ir geriau, kokybiškas kuras, o europiečiai važinėja mažiau už lietuvius. Kalbant apie visureigius, tai esą šie automobiliai eksploatuojami tik ant asfalto, nes visa žemė Europoje, arba privati, arba draustiniai, tad važinėtis po ją negalima.

Paskaičiuokim

Pradėti vertėtų nuo kainos. Reiktų atsiversti kokį nors europinį automobilių skelbimų puslapį ir pažiūrėti dominančio modelio kainą. Tada prie sumos reiktų pridėti tranzitinės kelionės dokumentų paruošimą (apie 400 Lt), atvarymą arba atgabenimą vilkiku (taip šiek tiek pigiau, bet apie 1000 Lt tikrai teks palikti). Galima gabenti keltu, tačiau tai taip pat kainuos. Dar reikia pridėti išlaidas kurui ir maistui. Galiausiai parvaryta automobilį reiks išmuitinti, pereiti techninę apžiūrą ir registruoti. Taip pat reikia nepamiršti, kad reiks sumokėti automobilį atvariusiam žmogui. Kiek jam mokėsite - čia jau susitarimo reikalas. Taip gali išeiti, kad iš Europos atkeliavęs automobilis bus gerokai brangesnis už tą, kuris buvo pirktas ir eksploatuotas Lietuvoje. Žinoma, su šiais skaičiavimais sutiks ne visi. Juk pasižvalgius po skelbimų tinklalapius rasime gausybe nebrangių, ką tik atvarytų ar atvežtų automobilių. Kaip tai įmanoma? Paprastai. Pas mus veža pigius automobilius. Jie arba nuvažiavę ne vieną šimtą tūkstančių kilometrų ir artėja kapitalinis variklio remontas, arba jie avarinės būklės. Teko ne kartą matyti atvarytą automobilį, „sutvarkyta" pagalbinėmis priemonėmis - viela, varžtais ar net replėmis. Reiktų nepamiršti ir Vakaruose vykdytos senų automobilių utilizavimo programos ir paaiškėjusios tiesos, kad dalis „utilizuota" parduodant trečiosiose šalyse.
Be to, kėbulų remontas Europoje brangus, o ir saugumo reikalavimai tokie, kad ne bet kokios būklės automobilį servisas priims. Visiškai kita situacija pas mus ir kaimyninėse šalyse. Istorijų apie iš kelių daužtų automobilių surinktą ir vėliau sėkmingai parduotą transporto priemonę taip pat yra girdėjęs ne vienas.
Tarkim, galima situacija. Ateina kokio nors vakarietiško visureigio savininkas į parduotuvę ir nori nusipirkti trinkeles diskiniams užpakaliniams stabdžiams. Pardavėjas suveda automobilio VIN į kompiuterį ir mato, kad automobilis iš gamyklos išriedėjo su užpakaliniais būgniniais stabdžiais. Savininkas prisiekinėja, kad matė diskus. Nuėjus apžiūrėti automobilį paaiškėja viena, bet labai nemaloni detalė - vienoje pusėje sumontuotas diskas, kitoje - būgnas. Dar atidžiau apžiūrėjus transporto priemonę paaiškėja, kad tai - savotiškas „transformeris", surinktas iš dviejų ar trijų daužtų automobilių. Ir tokios situacijos ne vienetinės.

Spidometras nemeluoja?

Kaip manote, kiek laiko gali kabėti skelbimas apie parduodamą visureigį „Mercedes", nuvažiavusį 390 000 km? Jeigu automobilio kaina dėl ridos bus 8 000-10 000 Lt mažesnė už vidutinę rinkos kainą, jį nupirks per dieną. Pirmajam pirkėjui rida nerūpi, nes jis žino, kad maždaug už 300 Lt jis atsuks spidometrą iki norimos ridos, o vėliau parduos automobilį už vidutinę rinkos kainą. Taigi vienas pirkimas ir pardavimas atneš jam 8 000 Lt pelno. Beje, įdomu tai, kad europiečiai spidometrų paprastai neatsuka. Šituo užsiima perpardavinėtojai. Taigi, jei jie įsigyja kokių 5 metų amžiaus automobilį, kuriuo per metus buvo nuvažiuota po 35 000-40 000 km, automobiliui pasiekus mūsų rinką, jo spidometras gali rodyti tik vidutinę metinę 15 000-20 000 km ridą. Taip daroma, nes dažnas pirkėjas psichologiškai nepasirengęs pirkti daugiau kaip 200 000 km nuvažiavusios transporto priemonės. Kita vertus, potencialiam pirkėjui maža rida turėtų kelti susirūpinimą, nes Vakaruose visureigius perka tie, kurie važinėja daug. Juk visureigis tai ne moteriškas automobiliukas, kuris naudojamas savaitgaliais važiuojant į parduotuvę. Naivu tikėtis, kad galingo visureigio savininkas per metus nuvažiuos tik 15 000 km. Reali rida paprastai būna bent dvigubai didesnė. Taip pat pastebėta, kad automobilio rida labai priklauso nuo variklio tūrio. Praktika rodo, kad galingiausius variklius turintys modeliai būna labiausiai „sudrožti".

Visi keturi varomi ratai

Vakarų Europoje visureigius perka ne norėdami pasipuikuoti, o turėdami konkrečių, aiškių tikslų. Daugumas keturiais ratais varomus visureigius perka važinėti po Alpes, Apeninus ir Europos šiaurinius regionus. Turbūt nereikia aiškinti, kad važiavimas kalnų keliais gerokai skiriasi nuo važiavimo lyguma ar net miestu. Taip pat nereiktų pamiršti, kad galingi visureigiai atlieka ir „darbinių arkliukų" funkcijas. Jie tempia namelius ant ratų, priekabas su kateriais, arklių vežimus. Bekelės sportas nėra taip išplitęs, kaip mūsų kraštuose, tačiau ir ten yra šios ekstremalios sporto šakos mėgėjų. Beveik kiekviena šalis turi specialias trasas su rimtai parengtomis trasomis, tad „palaužyti" automobilį tikrai yra kur.

Taigi, įvertinus visus „už" ir „prieš" galima teigti, kad visureigis iš Vakarų gali tapti „Trojos arkliu" - netikėtai prasidarius jo „viduriams" pasipils nelabai malonios „staigmenos". Žinoma, visureigius iš Europos galima pirkti, bet klausimas, ar jie tikrai bus tokie geri, kaip rašoma reklamose. Yra žmonių, manančių, kad automobilius galima pirkti, jei juos suranda ir patikrina savo reputacija saugantys tarpininkai. Deja, praktika rodo, kad net ir tarpininkai, už savo paslaugas imantys nemažus pinigus, ne visada tinkamai apžiūri automobilį. Taigi, jei jau nusprendėte pirkti naudotą automobilį, prieš pirkdami jį kruopščiai apžiūrėkite. Gali būti, kad nemalonių staigmenų bus mažiau.

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.