Nuo ko viskas prasidėjo

C5 istoriją reiktų pradėti nuo modelio DS, pristatyto 1955 metais. Būtent šis automobilis pirmasis turėjo hidraulinę pakabą. 1970 m. pasaulis susipažino su GS modeliu ir hidrauline pneumatine pakaba. GS ir DS modeliai turėjo ne vieną privalumą, tarp kurių buvo diskiniai stabdžiai ir pusiau automatinė pavarų dėžė.

1982 m. pasirodė modelis „Citroen BX“, kurį 1993 m. pakeitė „Xantia“. Įdomu tai, kad šį modelį gamintojas pavadino ne raidėmis, o žodžius. Iš pradžių modelis turėjo tik hečbeko kėbulą, bet 1995 m. pradėtas gaminti ir universalas „Xantia Break“. 1994 m. pristatyta „Xantia Activa“ su aktyvia hidrauline pneumatine pakaba, o 1996 m. pirkėjams buvo pasiūlytas modelis su V6 varikliu.

2000 m. rinkai buvo pateiktas „Citroen C5“, gaminamas su hečbeko ar universalo kėbulais ir turintis benzininius 116 arba 210 AG ar dyzelinius 109 arba 138 AG variklius.

2007 m. lapkritį buvo pristatytas antros kartos „C5“ su patobulinta žymiąją hidrauline pakaba.

„Citroen C5“ didelio susidomėjimo antrinėje rinkoje nekelia, todėl 3–7 metų amžiaus modelių pasirinkimas nėra didelis ir kainos mažesnės negu to paties amžiaus japoniško ar vokiško automobilio. Ar verta taupyti?

Prancūziškos mašinos niekada nėra buvusios patikimiausių automobilių reitingų sąrašo viršuje. Tai galėtų patvirtinti ne vienas senesnio didelio „Citroen“ su hidrauline pakaba savininkas. Juo labiau, kad ir prancūzai pripažino, jog šios mašinos surinkimo kokybė dažnai keldavo abejonių. Bendrovės vadovai per C5 pristatymą 2000 metais pabrėžė, kad buvo nemažai padirbėta siekiant pagerinti automobilių kokybę. Galima pasakyti, kad C5 išėjo visai neblogas. Aišku, iki japoniškų automobilių jam toloka, bet lyginant su kitais Prancūzijos automobilių pramonės produktais, jis išėjo ganėtinai patikimas.

„Stebuklingoji“ hidraulinė pakaba

Apie „Citroen C5“ pakabą galima pasakoti ilgai ir daug. Dėl hidraulikos C5 tapo labai patogi ir puikiai valdoma mašina, kurią pagal važiavimo patogumą galima lyginti su S klasės „Mersedes“. Be to, C5 vairuotojas turi galimybę reguliuoti prošvaisą (nuo 90 iki 230 mm), tad ir prastesni kaimo ar miško keliukai šiai mašinai nebaisūs. Tiesa, reiktų nepamiršti, kad maksimalia prošvaisa rekomenduojama važinėti nelabai ilgai, nes visa sistema dirba su perkrova. Prošvaisa reguliuojama automatiškai, priklausomai nuo greičio ir kelio dangos kokybės, o pakaba dirba dviem režimais: „komfort“ ir „sport“.

Anksčiau „Citroen“ gamintojai teigė, kad hidraulinė pneumatika sąžiningai veiks dvejus metus arba 100 000 km. Taigi garantija buvo tokia pat, kaip ir kitoms dalims. C5 pakabai „Citroen“ nusprendė duoti net 5 metų, arba 200 000 km, garantiją. Tai lėmė ir pagerėjusi hidraulinių elementų kokybė ir tai, kad mineralinį tepalą sistemoje pakeitė sintetinis. Vis dėlto, perkant dėvėtą automobilį atsipalaiduoti nereikėtų. Nerekomenduotina imti 200 000–250 000 km nuriedėjusią mašiną. Hidraulinė mechanika gali būti visiškai susidėvėjusi. Kita vertus, jei hidraulika pradės kaprizytis, skubiai kreipkitės į servisą. Jei bent vienas hidraulinės pakabos elementas pradeda veikti netiksliai, kiti pradeda dirbti didelės perkrovos sąlygomis. Jei skubiai nepakeisite, tarkim, vienos sferos, teks keisti visas keturias. Visgi, jei pirksite C5, pasiieškokite tokios mašinos, kurios hidraulikai dar galioja garantija. Bus tikrai ramiau.

Kitos pakabos detalės: svirtys, atramos ir pan. – tarnauja iki 120 000 km, tad po šio skaičiaus reikia ruoštis išlaidoms. Laimė, „Citroen“ detalės nėra labai brangios.

Elektros instaliacija nuvilti netūrėtų

Dažnai dėvėtų C5 pirkėjai nusivilia automobilio elektros instaliacija. Ir anksčiau su ja būdavo problemų, ir dabar ne retas prancūziškos mašinos savininkas susiduria su įvairiausiomis problemomis. „Citroen“ labai pasistengė, kad bent C5 neturėtų tokių problemų, tačiau pirmųjų metų modeliuose maži, bet erzinantys, gedimai ganėtinai dažni. Vėlesnės mašinos nuo šių „smulkių negalavimų“, laimė, „buvo išgydytos“.

Kurdami C5 interjerą prancūzai pasistengė. Sėdėdamas viduje jautiesi patikimai, to negalima pasakyti apie daugelį prancūziškų automobilių. Įranga ganėtinai turtinga. Net paprasčiausias variantas turi elektra valdomus veidrodėlius ir stiklus, klimato kontrolę, lietaus daviklį, radiją su CD leistuvu, šešias saugos pagalves ir ABS. Jei rida nėra labai didelė, galima drąsiai pirkti net bazinį C5 modelį. Dažnai yra ir papildomų privalumų: statymo jutiklis, liukas, odinis salonas ir pan. Šiaip C5 elektros įranga veikia patikimai, bet dėvėtose mašinose visko pasitaiko.

Automobilio „širdis“

Taip pat reiktų nepamiršti pasidomėti varikliu. Įprasta manyti, kad prancūziški automobiliai jautriai reaguoja į kuro kokybę ir šaltą orą.

Iš pradžių į C5 montavo tik 2 l benzininius 136 ar 140 AG variklius. 136 AG variklis turėjo paprastą, o 140 AG – modernesnį, tiesioginį įpurškimą. Vėliau pasirodė 1,8 l 116 AG variklis. Kai kurie įsitikinę, kad tokio variklio C5 užtenka, tačiau perkant taupyti nevertėtų, verčiau įsigyti mašina su 2 l varikliu. Vėliau pasirodė V6 2,9 l 207 ar 210 AG varikliai.

Dyzeliniai varikliai buvo du: 2 l 109 AG ir 2,2 l 133 AG. Vėliau juos pakeitė modernesni: 1,6 l 110 AG; 2 l 136 arba 138 AG. Apie dyzelinius variklius galima išgirsti skirtingų nuomonių. Vieni teigia, kad prancūzai taip seniai gamina dyzelinius variklius, kad blogų gaminti negali. Juo labiau, kad visi dyzeliniai varikliai pasižymi puikiomis charakteristikomis. Reikia įsiklausyti ir į tų, kurie teigia, kad jie jautriai reaguoja į prastą kurą, nuomonę. Jei kurą perkate iš neaiškių pardavėjų, apie dyzelinį C5 verčiau pamirškite arba įsigykite atsarginį variklį.

Patirtis rodo, kad optimaliausias variantas – „Citroen C5“ su 2 l 136 AG benzininiu varikliu. Šiam varikliui net ir po 200 000 km nėra ko prikišti, o daugiau nuvažiavusio C5 reiktų paieškoti. Tik nepamirškite, kad variklį, kaip ir kitus modernius variklius, reikia laiku tikrinti, o tepalus keisti rekomenduojama tik tuose servisuose, kurie prižiūri „Citroen“, tačiau nebūtinai turi būti firminiai. Taip, kainuos brangiau negu garažuose, bet meistrai supils tinkamo tepalo ir įstatys firminius filtrus. Reiktų žinoti, kad 2 l variklis gali reikalauti daugiau tepalo. 1 000 km gali būti sunaudota 600–800 g, tai norma, bet tokios sąnaudos rodo, kad artėja variklio remontas. Žvakes, priklausomai nuo pilamo kuro kokybės ir eksploatacijos sąlygų, gali tekti keisti ir kas 20 000, ir kas 40 000 km. Jei ilgai važinėsite su sudegusiomis žvakėmis, gali tekti tvarkyti labai brangų uždegimo bloką.

Pavaros

Naujesniuose modeliuose pavarų dėžė gali būti ir mechaninė, ir automatinė. Pirmoji bus 6 pavarų, antroji – 5. Senesniuose, atitinkamai, 5 ir 4 pavarų. Mechaninė PD laikoma patikimesne. Aišku, gedimų pasitaiko, tačiau dažniausiai jie atsitinka dėl savininkų kaltės. APD po 150 000–180 000 km gali tekti remontuoti, ne kiekvienas servisas ryšis tokiam darbui.

Baigiant

Keista, kad C5 modelis Lietuvoje oficialiai neparduodamas. „Citroen“ atstovai siūlo C4 arba C6. Pavarčius skelbimus galima rasti ir C5.

Perkant dėvėtą „Citroen C5“ geriausia būtų rinktis modelį su 2 l 136 AG paprastu benzininiu varikliu ir mechanine pavarų dėže. Sąranka gali būti bet kokia, nes, kaip minėjome, visi modeliai labai patogūs ir turi po 6 saugos pagalves. Rekomenduotina pirkti 3–4 metų automobilį, nuvažiavusį ne daugiau kaip 100 000 km ir turinti atžymas apie visus apsilankymus servise.

„Citroen C5 2.0 16V“ techninės charakteristikos

Nuotraukos iš http://constructeurs.photos.caradisiac.com/

Parengta pagal užsienio spaudą

Norite džiaugtis prancūziška elegancija ir kokybe? Galite pasinaudoti nemokama autoreviu.lt skelbimų sistema. Tai tikrai nėra sudėtinga. Tiesiog reikia užsiregistruoti ir galite talpinti skelbimus.