Prancūzai pasižymėjo tuo, kad visada darė gražius automobilius, tad artėjant „Peugeot 307" pasirodymui visi iš anksto žinojo, kad matys dar vieną gražų automobilį. Taip ir atsitiko. Šis modelis turėjo gausybę kėbulų tipų. Dažniausiai antrinėje rinkoje sutinkamas 3 ar 5 durų chečbekas, o paieškojus galima rasti ir universalą, ir kabrioletą. Pastarasis modelis žymimas raidėmis „CC" ir gaminamas nuo 2003 m., bet apie viską iš eilės.

Žvilgsnis į praeitį

Įdomus faktas - trečiosios serijos „Peugeot" pirmą kartą rinkai pristatytas 1932 m. Tada pasirodė modelis „301" su 4 cilindrų 1 465 cm³ varikliu. 1936 m. pirkėjai galėjo įsigyti kabrioletą „Peugeot 302" su 1 758 cm³ varikliu. Automobilių gamybos planus gerokai pakoregavo Antrasis pasaulinis karas, tad naujas trečiosios serijos modelis pasirodė tik 1969 m. Tai buvo „304 7CV". 1977 m. rinkai pasiūlytas „Peugeot 305".

1985 m. netikėtai pasirodė ne modelis „306", o „309" Beje, „305" modelis ir toliau buvo gaminamas. Jo gamyba nutraukta tik 1993 m., kai nuspręsta grįžti prie įprastos numeracijos ir pasaulį išvydo „Peugeot 306". 1997 m. modelis buvo rimtai modernizuotas. Tais pačiais metais prasidėjo modelio su universalo kėbulu gamyba.

Prancūzai 2001 m. pristatė automobilį iš „C" klasės pagal europietišką rinkos klasifikaciją. Tai buvo „Peugeot 307". Iš pradžių buvo gaminami 3 ir 5 durų chečbekai su 68-136 AG varikliais. 2002 m. jau buvo galima įsigyti ir universalą, o 2003 m. „Peugeot" pristatė kupė kabrioletą „307 CC".

2005 m. „Peugeot 307" buvo rimtai modernizuotas. Atnaujinti automobiliai gavo naujo tipo priekį su didelėmis radiatoriaus grotelėmis.

Pradedame rinktis

Antrinėje rinkoje galima rasti tiek Lietuvoje parduotus ir prižiūrėtus, tiek iš Vakarų atvarytus automobilius. Negalima kategoriškai teigti, kad vienas ar kitas variantas geresnis. Automobilius remontuoja žmonės, o patikrinti visų sąžiningumo neįmanoma. Lietuvoje parduoti modeliai turėtų turėti skaidresnę istoriją ir tvarkingą serviso knygutę. Tarp atvarytųjų padoraus varianto gali tekti paieškoti, nes dažnas į mūsų šalį atvaromas automobilis prieš tai yra buvęs didesnėje ar mažesnėje avarijoje. Net jei automobilis atrodo puikiai, ne faktas, kad po pusmečio neišlįs „garažinio" remonto pasekmės. Taigi, bet kokiu atveju, naudotą automobilį reiktų nuvaryti į servisą ir maksimaliai patikrinti.

Problemų su kėbulu, jei automobilis nebuvo daužtas, neturėtų būti. Be to, įvertindami tai, kad šiuos automobilius dažnai vairuos moterys, prancūzai priekinius „Peugeot 307" sparnus pagamino iš specialaus plastiko, kuris lengvai „sugeria" smulkius smūgius ar atsitrenkimus. Žibintų bloko konstrukcija tokia, kad avarijos atveju lūš ne ji ar jos tvirtinimo vieta, o pigūs plastmasiniai laikikliai. Žinoma, nuo rimtos avarijos šios priemonės neapsaugos, tad rimtai apgadinus automobilį prasidės varginančios tinkamų pigesnių detalių paieškos arba teks gerokai paploninti piniginę.

Kas slepiasi viduje

„Peugeot 307" be jokios papildomos įrangos tiesiog nebūna. Net baziniai modeliai turi ABS, kondicionierių, elektra valdomus priekinius langus ir kt. Daugelyje modelių yra klimato kontrolė, kompiuteris, muzikos sistema ir lengvo lydinio ratlankiai. Pasitaiko net versijų su sportinėmis sėdynėmis, lietaus davikliais ir automatiniu įjungtų žibintų reguliavimu. Saugos pagalvių skaičius konkrečiame modelyje gali būti nuo 2 iki 6.

Net tie, kurie atvirai bodisi prancūziškais automobiliais, pripažįsta, kad „Peugeot 307" turi puikų saloną. Kalbama ne tik apie dizainą, bet ir apie apdailos medžiagas. Šioje kategorijoje „307" yra rimtas konkurentas kitų šalių „C" klasės modeliams. Automobiliui vidui panaudotas minkštas ir kokybiškas plastikas, vairą patogu laikyti, sėdynės patogios. Deja, automobilis taip ir neatsikratė problemų su elektronika ir elektros instaliacija. Tai ypač pastebima pirmųjų laidų modeliuose. Dažnai elektros instaliacijos veikimas buvo sunkiai nuspėjamas, vairuotojus erzino ir nelauktai pasigirstantis girgždėjimas. Per pirmuosius dvejus metus pagamintuose automobiliuose gedimų buvo labai daug. Nebandysime teigti, kad visi „307" modeliai iš salono keliaudavo tiesiai į autoservisus, tačiau problemų buvo tikrai daug. Dažnai gesdavo bagažinės užraktas, sėdynių šildymas, kondicionieriaus blokas, ABS sistema ir kt. Jeigu automobilio garantija pasibaigusi, kiekvienos tokios sistemos remontas kainuos. Norėdami to išvengti, prieš pirkdami automobilį būtinai patikrinkite, ar veikia visos sistemos. Pardavėjo žodžiais, kad automobilis „ledinis", pasikliauti nereiktų.

Džiugina nebent tai, kad prancūzai operatyviai reagavo į problemas ir garantiniuose automobiliuose probleminės detalės buvo keičiamos naujomis ir gerokai patikimesnėmis. Jeigu pirksite automobilį, pagamintą po 2005 m., tai ankstesnių modelių „ligų" jis neturėtų turėti.

Benzinas? Dyzelinas?

Kai kurie pardavėjai teigia, kad perkant naudotą automobilį būtina ieškoti su dyzeliniu varikliu. Tačiau tai - diskusinis klausimas. „Peugeot 307" yra ir tokių, ir kitokių.

Bene geriausias variantas - dyzelinis „307" su 2 l 90/107 AG varikliu. Galima bandyti sutaupyti perkant „Peugeot 307" su 1,4 l 68 AG varikliu, tačiau dinamika šis variantas nepasižymi. Gali būti, kad rasite jau ir modelį su 1,6 l 90/109 AG varikliu. Dyzeliniai varikliai neblogi, tačiau meistrai perspėja, kad tokių automobilių eksploatacija ir remontas kainuoja gerokai brangiau. Reikalas tas, kad „Peugeot" stengiasi taupyti montuodamas nebrangias detales. Gedimo atveju garantiniai arba iš oficialių atstovų pirkti automobiliai tikrai bus sutvarkyti, tačiau su atvarytais gali tekti pavargti.

Benzininių variklių buvo trys: 1,4 l 75 AG, 1,6 l 109 AG ir 2 l 136 AG. Vėliau galia augo ir rinkai buvo pasiūlytas modelis su 2 l 1778 AG. Tiesa, rasti tokį antrinėje rinkoje beveik nerealu. Jie dar palyginti nauji, be to, kainuoja labai brangiai.

Paprasti „Peugeot 307" su 2 l varikliais labai neblogi (išskyrus kainą). Kita vertus, panašios galios variklius turintys konkurentai irgi nepigūs. Pirkdami tokį automobilį gausite ne tik galingą automobilį, bet ir puikią sąrangą. 1,4 l 8 vožtuvų 75 AG variklis šiek tiek per silpnas. 16 vožtuvų variklis su 88 AG - geresnis variantas. Optimaliausia kainos ir galios santykį gausime pirkdami automobilį su 1,6 l varikliu.

Meistrų teigimu, šie prancūziški varikliai patikimi. Statistinės problemos buvo sprendžiamos pagal garantiją. Varikliams gali pakenkti tik ilgos pertraukos tarp techninių aptarnavimų. Pradžioje teigta, kad servisuose užtenka lankytis kas 30 000 km, bet praktika aiškiai parodė, kad automobilį apžiūrėti būtina kas 15 000 km.

Prieš perkant automobilį reikia žvilgtelti į serviso knygelę. Jeigu ten parašyta, kad tepalai buvo keičiami kas 30 000 km, tai tokio automobilio verčiau atsisakyti. Ypač, jei jis nuvažiavęs daugiau kaip 100 000 km. Tokiuose varikliuose bus gausu nuosėdų, kurios vieną dieną variklį pribaigs. Tai neoficialiai pripažino ir patys prancūzai, kurie dabar rekomenduoja tepalus keistis kas 20 000 km. Meistrai rekomenduoją, įsigijus naudotą „Peugeot 370", pirmą kartą tepalą keisti po 10 000 km. Beje, į „Peugeot" variklius galima pilti tik „Total" gamybos tepalą.

Jeigu tepalas bus keičiamas kas 20 000 km ar dažniau, problemų su benzininiu varikliu kilti neturėtų. KMP diržą su skriemuliais reiktų keisti kas 90 000 km, nes, jei diržas truks, variklio remontas kainuos labai brangiai.

Pavarų dėžės ir transmisija

Modeliai su benzininiais 1,6 l ir 2 l varikliais buvo komplektuojami tiek su APD, tiek su MPD. Jeigu norite „automato", reiktų rinktis kaip galima naujesnį automobilį, nenuvažiavusį 100 000 km. Reikalas tas, kad ši sistema nėra labai patikima ir ties 140 000 km riba pavarų dėžę gali tekti remontuoti. Taip pat nereiktų tikėtis, kad tepalų keitimas pailgins PD tarnavimo laiką. Tepalai į PD supilti visam jos tarnavimui laikui, tad, kol pavarų dėžė veikia, jos nereiktų liesti.

5 pavarų MPD pasirodė gerokai patikimesnė, tad perkant vertėtų pasiieškoti būtent modelio su MPD. Mechaninė pavarų dėžė turi tik vieną silpną vietą - sankabos išmynimo guolį, kuris pirmų metų gamybos automobiliuose lūždavo per daug dažnai. Teigiama, kad dabar jis tarnauja ilgiau, tačiau, jei ši problema pasireikš ties 100 00 km riba, vertėtų keisti visą sankabos komplektą, nes ji tarnauja ne ką ilgiau.

„Peugeot 307" turi standartinę pakabą - priekyje „McPherson", užpakalyje įprasta pusiau nepriklausoma sija. Skersinio stabilumo stabilizatoriai yra ir ten, ir ten. Patogus valdymas visada buvo prancūziškų automobilių pliusas. Tą patį galima pasakyti ir apie „307". Statistinių šio modelio važiuoklės problemų neužfiksuota. Tiesa, su pirmųjų metų modeliais problemų kildavo, tačiau probleminių mazgų ir detalių labai greitai buvo atsisakyta, tad vėlesnių metų automobiliai ganėtinai patikimi. Maždaug kas 50 000 km reikia keisti stabilizatorių įvores. Rutulinės atramos turėtų tarnauti apie 100 000 km. Panašiu metu tenka keisti ir firminius amortizatorius bei atramų guolius. Beje, pratikta rodo, kad dabartiniai, nefirminiai amortizatoriai gali „numirti" ir po 15 000 km, tad čia jau reikia skaičiuoti, kokius montuoti apsimoka. Užpakalinėje pakaboje kartais reikia pakeisti tik amortizatorius. Daugiau ten gesti nėra kam. Vairo sistema patikima, tik, priklausomai nuo vairavimo stiliaus, vairo traukių antgalius ir pačias traukes gali tekti keisti kas 50 000 arba kas 100 000 km.

Pirmųjų metų modeliai ir turėjo problemų, vėlesni „Peugeot 307" patikimi ir patogūs automobiliai. Jeigu rasite „Peugeot 307" su tikrai nedidele rida ir laiku pakeistais tepalais, tai artimiausiu metu automobilis jokių rimtų investicijų neturėtų reikalauti.

„Peugeot 307 1.6 HDi" techninės charakteristikos

Parengta pagal užsienio spaudą

Nuotrauka iš http://en.wikipedia.org/

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.