Modelis buvo pradėtas gaminti 1982 m. Mašinoje 1983 m. buvo pradėti montuoti 2,3 l benzininis ir 1,8 l dyzelinis varikliai. 1984 m. visi automobiliai gavo hidraulinę variklio pagalvėlę. 1985 m. pradėtas gaminti modelis su 2,5 l dyzeliniu varikliu ir išplėsta bazinė sąranka: pradėti montuoti šildomi veidrodėliai ir hidraulinis stiprintuvas. 1986 m. pasirodė modeliai su 2,3 ir 2,6 l varikliais, visi variklių modeliai turėjo katalizatorius. 1988 m. pasikeitė išorinis vaizdas: atsirado nauji bamperiai, šoninė kėbulo apdaila. Pasikeitė priekinės sėdynės, padaugėjo vietos ant galinės sėdynės, kaip papildoma įranga buvo pradėta montuoti saugos oro pagalvė. Pasirodė naujas 16 vožtuvų 2,5 l variklis. 1990 m. 1,8 l variklis jau turėjo elektroninio įpurškimo sistemą. Bendrovė nustojo gaminti karbiuratorių variklius. 1991 m. vėl pakinta automobilio išorė. ABS tampa beveik standartiniu visų modelių priedu. 1992 m. saugos pagalvė tampa standartiniu priedu. 1993 m. pradėtas gaminti naujos C klasės serijos automobilis.

Per vienuolika 190-ojo modelio gamybos metų nuo konvejerio nuvažiavo maždaug 2 mln. egzempliorių, nors visą laiką buvo gaminamas tik keturių durų sedanas.

Nepaisant to, kad „Меrcedes 190e“ yra tos pačios klasės kaip „Audi-80“ ar „Volkswagen Passat“, už pastaruosius jis kainuoja gerokai daugiau. Nepaisant to, tapo daugiausiai gamintu „Mercedes“ modeliu. Matyt, tai nulėmė jo charakteristikos.

Mašinos kėbulas idealiai apsaugotas nuo korozijos. Pasak statistikos, tik keturiuose iš 1000 automobilių, senesnių negu 9 metai, randama rudžių pėdsakų. Specialistų vertinimu, 190-ojo kėbulas gali be problemų tarnauti 20 metų ir ilgiau be papildomos priežiūros. Prižiūrima mašina tarnaus dar ilgiau. Tai netaikoma išmetimo sistemai, kuri senesniuose negu 9 metų automobiliuose yra pasidengusi rūdimis.

Senesniuose „Mercedes“ egzemplioriuose korozija pirmiausiai pasirodo apatinėje durelių dalyje ir galiniame kėbulo panelyje. Tai pat rūdys gali slėptis po plačiomis apdailos juostomos, kurios buvo pradėtos naudoti nuo 1988 metų. Tiesa, dažniausiai tai atsitinka tada, jei metalas buvo pažeistas avarijos metu.

Mechanikai pataria, kad perkant nenaują automobilį reiktų patikrinti, kaip išsilaikiusios domkrato atramos vietos. Dažnai jos būna apgailėtinos būklės, todėl rato keitimas gali tapti rimta problema. Nepaisant šito, bendra kėbulo būklė būna gera, o domkratą, bet jau ne firminį, galima pakišti po pakabos detalėmis.

Į „Mercedes 190e“ buvo montuojami įvairiausi varikliai, tarp kurių buvo ir 2 ir 2,5 l dyzeliniai. Patys populiariausi yra benzininiai 2 l, 118 AG, antroje vietoje – 2 l 72 ir 75 AG dyzeliniai varikliai. Tiesa, norint, kad varikliai tarnautų kuo ilgiau, juos reikia prižiūrėti, o po 80 000–90 000 km keisti paskirstymo veleno varomąjį diržą, variklio diržus ir jų įtempimo įrenginius. Taip pat reiktų nepamiršti pakeisti tepalų ir filtrų. Kai kurie varikliai turi rankinį oktaninio benzino skaičiaus korekcijos reguliatorių. Lietuvos sąlygomis tai yra neblogai. 190-ajame gali išsitempti akseleratoriaus (droselio sklendės) lynelis arba sugesti kuro padavimo siurblio relė. Beje, išsitempęs droselio sklendės lynelis yra viena dažniausių dyzelinių variklių gedimo priežasčių, tad jį reikia reguliariai tikrinti.

Meistrai pataria, kad reiktų žinoti, kad daugumas 2 l dyzelinius variklius turinčių modelių yra minimalios sąrankos. Pirmiausiai jie buvo gaminami taksi ir nuomos agentūroms. Jei nusižiūrėjote šviesios spalvos automobilį už mažą kainą, prieš pirkdami gerai pagalvokite. Kita vertus, perkant bet kokį „Меrcedes“ reikia žinoti, kad geras automobilis pigiai kainuoti negali.

Transmisija didesnių problemų kelti neturėtų. Šiuose modeliuose buvo montuojamos ZF pagamintos 4 arba 5 pavarų mechaninės pavarų dėžės arba 4 diapazonų APD. Visi šie įrenginiai labai patikimi ir dažnai mašina keliauja į laužyną su puikiai veikiančia pavarų dėže. Nuo senatvės gali nebent pradėti klibėti pavarų perjungimo svirtis. Tai atsitinka dėl pavarų perjungimo lankstų, kurie yra prie išmetamojo vamzdžio ir juos nuolat veikia aukšta temperatūra, susidėvėjimo.

190-ojo modelio salone tylu. Jis pagamintas su tipišku vokišku kruopštumu. Gera garso izoliacija ir tylus variklis daro šį automobilį vienu tyliausių tos klasės automobilių. Kadangi buvo leidžiami skirtingų sąrankų automobiliai, salonas gali būti ir minimalistinis, ir prabangus. Net ir puikiai įrengtame salone trūkumų yra: ant galinės sėdynės mažoka vietos – trys keleiviai joje vargiai sutilps. Taip pat dažnai genda stoglangis ir jo elektros instaliacija. Problemų gali kelti užvedimo spynelė, nes ne visose naudotose mašinose ji veikia kaip priklauso. Dažniausiai tai atsitinka daugiau kaip 200 000 km nuvažiavusiose mašinose.

Apžvalga iš vairuotojo vietos puiki, nors iki 1988 metų pagamintose mašinose vairuotojo kėdės nėra labai patogios: jos per daug kietos ir neturi ranktūrių.

Pagal važiavimo savybes mažasis 190-asis nedaug atsilieka nuo prabangių limuzinų. Tiesa, anksčiau už pačią mašiną gali „mirti“ užpakalinio tilto reduktorius, kuris apie savo pabaigą praneša charakteringu gaudesiu. Šio gedimo priežastis paprastai būna nesirūpinimas automobiliu: kai važinėjama su tekančiais riebokšliais arba naudojamas nekokybiškas transmisijos tepalas. Iki 1986 m. gamintose mašinose gali sugesti kardano veleno vidurinysis guolis.

Vidutines greičio savybes turi tik modeliai su 2 l dyzeliniais varikliais.

Dar vienas mašinos trūkumas, anot meistrų, vairo traukės, kurias, neatsargiai važinėjant, gali išmušti. Šis gedimas pasitaiko 7–8 proc. automobiliuose, senesniuose negu 9 metai.

190-ajame, pirmajame iš visų galiniais ratais varomų automobilių, buvo sumontuota penkių svirčių užpakalinė pakaba, kurios konstrukcija puikiai laiko automobilį kelyje ir, nepaisant trumpos ratų bazės, nėra linkusi į šoninį galinės ašies slydimą, o tai būdinga kitoms galiniais ratais varomoms mašinoms. 190-ojo pakaba labai gyvybinga, bet periodiškai reikia keisti daugybę aptakų.

Viena silpniausių „Mercedes 190e“ vietų – stovėjimo stabdis, kurio kartais veikia tik viena pusė. Šį gedimą turi taisyti maždaug 10 proc. senesnių negu 10 metų mašinų savininkai.

Priimta manyti, kad per metus mašina vidutiniškai nuvažiuoja 20 000 km. Taigi „Mercedes 190“ turėtų tarnauti mažiausiai 20 metų, aišku, jei bus kokybiškai prižiūrimas. 190-asis yra viena populiariausių mašinų tarp vagių, todėl prieš perkant reiktų patikrinti ją visose duomenų bazėse – nuo kriminalinių suvestinių iki muitinės. Taip pat, esant galimybei, su VIN numeriu reiktų kreiptis į oficialų tiekėją ir sutikrinti tai, kas siūloma, su kompiuteryje esančia informacija pagal šiuos punktus: sąranka, variklis, PD. Jei nekyla nei juridinių, nei techninių problemų, ateityje šis pirkinys suteiks jums daugybę teigiamų emocijų.