1997 m. Frankfurte buvo pristatytas „Opel Zafira“ prototipas.

1999 m. Bohume pradėta „A“ modelio serijinė gamyba. Tai buvo 5 durų, 7 vietų autobusiukas, į kurį buvo montuojami ECOTEC serijos benzininiai Р4, 1,6 l, 100 AG; 1,8 l, 116 AG ir dyzelinis su turbininių įpūtimu ir common rail įpurškimo sistema 2 l 82 AG varikliai.

2000 m. benzininio 1,8 l variklio galia padidinta iki 125  AG.

2001 m. pasirodė nauji benzininiai varikliai: Р4, 1,6 l, 97 AG; 2,0 l, 192 AG (su turbininiu įpūtimu); 2,2 l, 147 AG, naujas dyzelinis P4 2 l 100 AG variklis su turbininiu įpūtimu ir common rail įpurškimo sistema.

2002 metais „Opel“ pristatė dar vieną dyzelinį variklį su turbininiu įpūtimu ir įpurškimo sistema common rail – P4, 2,2 l, 125 AG.

2003 m. pirmosios kartos „Zafira“ modernizuota – kosmetiškai pakeistos radiatoriaus grotelės ir žibintai. Benzininio 2 l variklio su turbina galia išaugo iki 147 AG.

2005 m. plačiajai visuomenei pristatyta „B“ karta. Toliau montuojami ECOTEC serijos varikliai. Benzininiai: 1,6 l, 77 105 AG; 1,8 l, 140 AG; 2,0 l, 200 AG su turbininiu įpūtimu; 2,2 l, 150 AG. Dyzeliniai: su turbininiu įpūtimu ir common rail įpurškimo sistema 1,9 l, 100 AG arba 120 AG (skiriasi reguliavimas ir įpūtimo spaudimas).

Paskutinė naujovė – 2006 m. benzininio 2 l variklio su turbininiu įpūtimu galia išaugo iki 240 AG (OPC modifikacija), dyzelinio 1,9 l, su turbininiu įpūtimu ir common rail įpurškimo sistema – iki 150 AG.

Įdomu tai, kad „Zafira“ ilgokai skynėsi kelią į rinką. Nuo prototipo debiuto iki serijinės gamybos pradžios prabėgo dveji metai. Gal taip ir geriau, nes ilgai ruošta, vėliau ji labai greitai išpopuliarėjo. Europoje „Opel Zafira“ tapo vienu populiariausiu modeliu.

Atliekant su „Zafira A“ avarinius „EuroNCAP“ bandymus buvo nesklandumų: patentuota paminų suskleidimo sistema PRS (Pedal Release System) neveikė kaip reikėjo, mašina už atsparumą smūgiams iš priekio uždirbo tik tris žvaigždes. Atlikus tam tikrus PRS pakeitimus ir pakartojus bandymus, rezultatai buvo geresni: keturios žvaigždutės, bet bendra priekio deformacija ir toliau liko ties kritine riba. Matyt dėl to oficialiuose leidiniuose buvo palikti pirmojo bandymo rezultatai, tačiau svarbiausia ne tai. Labai svarbu išsiaiškinti, ar perkama mašina nėra buvusi rimtoje avarijoje. Rekomenduotina prieš perkant atlikti ne tik kėbulo, bet ir elektroninio saugos pagalvių bloko diagnostiką. Jis apskaičiuotas keturiems kartams, todėl keičia jį retai (nerentabilu). Diagnostiniai prietaisai turėtų „papasakoti“ visą automobilio istoriją, jei tik blokas nebuvo keistas. Jei sumontuotas „naujas“ blokas, visos tiesos sužinoti nepavyks. Kita vertus, jei ant kėbulo aiškios korozijos žymės, galima įtarti šią mašiną pabuvojus avarijoje, nes net pirmųjų metų mašinos yra gavusios 12 metų garantiją nuo korozijos.

„Zafira“ sukurta panaudojus „Astra“ platformą ir naudojant ne vieną šio modelio agregatą, todėl ir abiejų modelių problemos panašios. Laimė, jų nedaug. Daugiau dėmesio reiktų skirti skersinio stabilumo stabilizatorių stovams, kurių gyvybingumą lemia vairavimo stilius. Jos gali tarnauti ir 30 000, ir 60 000 km. Vairo antgaliai turėtų tarnauti iki 70 000 km. Gerokai ilgiau tarnauja vairo prievado kardano velenas – jis yra salone, tad purvas ir drėgmė jį veikia mažiau. Jei po 90 000 km pradės belsti, tai bus aiškus ženklas, kad laikas jį keisti.

Sudėtinga nuspėti, kiek tarnaus „Zafira A“ priekinės pakabos statramsčių atramos ir jų guoliai. Pasitaikydavo atvejų, kai jie buvo keičiami po 15 000 km, o kai kuriems savininkams detalės be vargo atlaikydavo ir 80 000 km. Dažniau mazgas pažeidžiamas po stiprių smūgių, po kurių atrama praranda formą, į guolius patenka purvo. „Zafira B“ tokių problemų neturi – atramos konstrukcija pakeista, o atraminio guolio skersmuo pasidarė daug didesnis, todėl išaugo ir leidžiamos apkrovos.

Kitos pakabos detalės tiek rūpesčių nekelia. Amortizatoriai tarnauja apie 80 000 km, atraminės gumos – daugiau kaip 120 000 km, o rutulinių atramų turėtų užtekti visam „Zafira“ amžiui. Pastarosios „pasiskolintos“ iš gerokai sunkesnės „Omega“, todėl „Zafira“ patiria mažesnes apkrovas. Užpakalinė H formos sija apie save primins tik sulankstyta, o atraminės užpakalinės pakabos gumos tarnauja daugiau negu 180 000 km.

Visi benzininiai „Zafira“ varikliai: 1,6 l, 100 AG (X16XEL arba Z16XE); 1,8 l, 125 AG (X18XE1 arba Z18XE) ir 2,2 l, 147 AG. (Z22SE); „Zafira B“: 1,6 l, 105 AG (Z16XEP); 1,8 l, 140 AG. (Z18XER); 2,0 l turbininis 200 AG. (Z20LER) ir 2,2 l, 150 AG. (Z22YH) – priklauso vienai serijai ECOTEC ir jautriai reaguoja į kurą su padidintu smalų kiekiu. Jei pilatės abejotinos kokybės benzino, kas 30 000 km reiktų plauti purkštukus. Tada nuo kreipiančiųjų įvorių ir vožtuvų nuplaunamos nuodegos, o tai sumažina jų užstrigimo tikimybę. Nesunku atspėti, kas atsitiktų susidūrus vožtuvui ir stūmokliui.

Tai pat reiktų nepamiršti ir apie KPM diržą. „Zafira A“ jis keičiamas kas 60 000 km, „Zafira B“ – kas 120 000 km, kartu su įtempimo skriemuliais ir pompa, kuri labai retai kada atlaiko du diržus. Montuojant pompą labai svarbu tinkama orientacija, kitaip gali kilti problemų su diržo įtempimu. Jei bus apsirikta, plaukiojančio tipo įtempimo skriemulys arba neįtems diržo, arba jį užspaus jo paties spyruoklė.

Variklio periferija ganėtinai patikima. Pasitaikė tik keli degimo modulio gedimo atvejai; degimas gali „šlubuoti“ dėl nuo šiukšlių kure apdegusių žvakių. Jei, dirbdamas tuščia eiga variklis trūkčioja, o įsibėgėjant mėgina gesti – aiškus ženklas, kad laikas į servisą. Beje, apie tai turėtų informuoti ir deganti lemputė „Check Engine“.

Apie dyzelinius variklius informacijos turima mažiau, tačiau pranešimų apie rimtus gedimus nebuvo.

Sankaba turėtų tarnauti apie 150 000 km. Maždaug tuo pat metu pradeda leisti skysčius ir pavarų dėžės prievado riebokšliai. Patikimai tarnauja ir MPD, ir APD, ir granatos, aišku, jei nepažeistos guminės apsaugos.

Priekiniai stabdžių diskai keičiami, kai jų storis sumažėja iki 23 mm. Paprastai toks nusidėvėjimas „pasiekiamas“ einant į pabaigą antram trinkelių, kurių užtenka 50 000–60 000 km, komplektui. Užpakalinės trinkelės tarnauja 55 000–65 000 km. Jas keičiant reiktų išvalyti ne tik suportus, bet ir stovėjimo stabdžio mechanizmą. Iki 2001 m. gamintose „Zafira“ koroduodavo stovėjimo stabdžio ašys, bet pakeitus tiekėją problemos nebeliko.

Įdomu tai, kad gimtojoje Vokietijoje „Zafira“ nėra labai vertinamas modelis, tačiau jį įsigiję mūsų tautiečiai patenkinti.

„Opel Zafira“ techninės charakteristikos

Parengta pagal užsienio spaudą

Turite didelę šeimą ir reikia erdvaus automobilio? Galite pasinaudoti nemokama autoreviu.lt skelbimų sistema. Tai tikrai nėra sudėtinga. Tiesiog reikia užsiregistruoti ir galite talpinti skelbimus.