visasverslas.lt | viskas.lt | agrozinios.lt | anonsas.lt | leisureguide.info | allconstructions.com [ Lithuania (LT), Latvia (LV, RU), Poland (PL), UK (EN), Germany (DE), Russia (RU) ]

Naujienų ir straipsnių archyvas
Autoreviu_logo2_topAutoreviu_logo2_bottom
  Registruotis Prisijungti     Naujienų
prenumerata
Įdėk įmonę,
prekę
Reklama Susisiekite
su mumis

Menu:

 
 
Temą atitinkančios įmonės kataloge:

Komentarai: 0   Peržiūros : 504

Iš automobilizmo istorijos – Uljanovsko automobilių gamykla
Spausdinti 2011-12-27 06:52  

Lankytojų vertinimai 0.0 / Iš viso 0.0

Tą tolimą 1941-ųjų spalį

Didžiojo Tėvynės karo metais, vokiečiams artėjant prie Maskvos, buvo nuspręsta strategiškai svarbias įmones iš TSRS sostinės perkelti į šalies rytus. 1941 m. spalio 12 d. „Liuftvafės" bombonešiai atakavo J. V. Stalino vardo automobilių gamyklą, o jau spalio 15 d. gamyklos personalui buvo liepta skubiai evakuotis. Tos pačios dienos vakarą gamyklos konvejeriai buvo sustabdyti ir skubos tvarka pradėti išmontuoti. Per 11 parų gamyklos darbuotojai išardė ir pakrovė 12 800 įrangos vienetų. Jiems išvežti prireikė 7 708 geležinkelio platformų ir vagonų. Paskui įrangą išvyko 6 907 gamyklos darbuotojai ir 7 259 jų šeimos nariai.

„1-osios valstybinės J. V. Stalino vardo gamyklos" įranga iškeliavo į skirtingus miestus. Važiuoklių cechas atsidūrė Uljanovske, radiatorių - Šadrinske, liejimo, variklių ir pavarų dėžių cechas - Miase, kalvystės ir presavimo įranga nukeliavo į Čeliabinską. Ten pat buvo įkurta „GlavatoZIS" - organizacija, vadovavusi po skirtingus regionus išskirstytiems gamyklos skyriams.

Tuometinis Uljanovskas buvo nedidelis Kuibyševo apskrities rajono centras su 105 000 gyventojų. Tiesa, darbo rankų trūkumas naujos gamyklos statybose buvo išspręstas labai greitai - iš Maskvos buvo evakuota 90 000 žmonių, kurie turėjo rankomis iškrauti vagonus, o paskui per ypač trumpą laiką pastatyti automobilių ir ginkluotės gamybai tinkamą fabriką.

Beje, fabrikas buvo statomas tuščiame lauke, kur nebuvo ne tik katilinės, bet ir elektros pastotės. Gamyklos statybai reikalingą elektrą gamino specialiai atvarytas dyzelinis elektrinis traukinys. Nebuvo paprasta ir su atvežta gamyklos įranga. Ją renkant paaiškėjo, kad skubėdami evakuoti darbininkai ją ardė naudodami suvirinimo aparatus ir laužtuvus.

Karo meto įstatymu...

Uljanosvko J. V. Stalino vardo automobilių gamykla oficialiai užregistruota 1941 m. lapkričio 30 d., o 1942 m. vasarį joje buvo pagaminti pirmieji aviaciniai sviediniai. Tų pačių metų kovą prasidėjo įrankių gamyba, o pirmieji sunkvežimiai „ZIS-5" nuo konvejerių nuriedėjo balandį. Tiesa, ne viskas vyko sklandžiai - automobilius surinko, bet jie neturėjo... variklių. Miaso padalinys nespėjo laiku pradėti gamybos. Nuolatinį variklių tiekimą pavyko užtikrinti tik spalį; tada pradėjo veikti ir pagrindinis gamyklos konvejeris. Taip per mažiau negu 12 mėnesių nuo evakuacijos pradžios iki normalaus darbo gamykla per parą galėjo pagaminti iki 60 sunkvežimių.

Prieškario ir karo metu surinktus sunkvežimius buvo galima atskirti iš pirmo žvilgsnio. Ikikariniai modeliai turėjo štampuotus sparnus ir metalinę kabinos apdailą, karo metais surinkti „ZIS-5V" gavo kvadratinę visiškai medinę kabiną ir apverstos L raidės formos supaprastintus suvirintus sparnus. Negalėdami sparnų štampuoti, Uljanovskio padalinio darbininkai turėjo tenkintis paprasčiausiomis technologijomis ir gaminti sparnus metalo lankstymo įranga.

Veiklos pradžioje „UlZIS" buvo renkami ikikarinio modelio bortiniai sunkvežimiai „ZIS-5", kurių dalis evakavo iš Maskvos. Tačiau 1942 m. balandį nuo konvejerių pradėjo riedėti modeliai „ZIS-5V" (rus. voennyj karinis). Šiuos supaprastintos konstrukcijos modelius sukūrė inžinierius I. F. Germanas. Nuo civilių brolių kariniai „Zacharai Ivanyčiai" (juos fronte taip pakrikštijo vairuotojai) skyrėsi maksimaliai supaprastinta konstrukcija, tačiau sąranga ir pagrindiniai techniniai sprendimai liko tie patys: automobilį varė 6 cilindrų 73 AG 5,6 l tūrio variklis, „virškinantis" net tik žemo oktaninio skaičiaus kurą, bet ir žibalą, o sukimo momentas į užpakalinius varančius ratus buvo perduodamas iš 4 pavarų MPD.

Gaila, bet šiandien neįmanoma ikikarinių modelių rasti ne tik išlikusių, bet ir nuotraukose. Įsiveržusi vokiečių armija 1941 m. iškart sunaikino beveik 160 000 transporto priemonių, tarp kurių buvo nemažai „ZIS-5". Iš viso per karą TSRS prarado apie 352 000 įvairių tipų transporto priemonių. Beje, per 1942-1944 m. „UlZIS" darbininkai surinko 10 000 sunkvežimių.

Įdomi detalė: karo metų „ZIS" gerokai „numetė svorio"; ikikariniai automobiliai svėrė keliais centneriais daugiau. Toks efektas buvo pasiektas įvedus griežtą taupymo režimą: vietoj metalu apkaltos kabinos - medinė dėžutė, vietoj fanerinio dermantininio stogo - dažytas brezentas. Vairuotojo sėdyne tapo vata aptraukta faneros lenta. Automobilis neteko priekinių stabdžių ir priekinio dešinio žibinto, krovinių platforma ir laipteliai buvo mediniai. Šios priemonės leido gaminant vieną automobilį sutaupyti 214 kg plieno. Be to, naują modelį rankomis galėjo rinkti net seneliai, vaikai ir moterys, nes kitos darbo jėgos tuo metu nebuvo - visi darbingi vyrai buvo išsiųsti į frontą.

Pabaiga nepabaiga

Uljanovsko darbininkai surinko kelis šimtus krovininių „studerių" - visais keturiais ratais varomų trijų ašių „Studebaker US6". Šiuos automobilius amerikiečiams TSRS tiekė pagal lendlizą.

Į Uljanovską iš Maskvos persikraustę inžinieriai ne tik sprendė gamybinius klausimus, bet ir... kūrė naujų modelių projektus. Visa tai vyko karo metais gamykloje, kurią šildė nurašytų garvežių garai. Liūdniausia tai, kad Uljanovsko darbuotojų projektai vos netapo istorija - viskas buvo perduota Miaso padaliniui, kur 1944 m. buvo perkelta ir visa „ZIS-5" gamyba. Tuo viskas ir galėjo pasibaigti...

Laimė, karui pasibaigus, stoviniuojančioje Uljanovsko gamykloje buvo pradėti gaminti sunkvežimiai „GAZ-MM". Modeliai buvo gaminami iki 1950 m. (kitais duomenimis, iki 1956 m.). 1954 m. spalį TSRS Automobilių pramonės ministerijos sprendimu į Uljanovską buvo „ištremtas" kitas modelis - visureigis „GAZ-69". Nepaisant to, beveik iki pat gyvavimo pabaigos legendinis modelis formaliai liko „Gorkio" gamyklos produktas: kai kuriuose dokumentuose jis žymimas kaip „UAZ-69", tačiau ant variklio dangčio galima rasti tik užrašą „GAZ 69".

Uljanovsko gamyklai su „69" modeliu buvo suteikta ir ilgai laukta nepriklausomybė. Iš Maskvos leido įkurti vyriausiojo konstruktoriaus skyrių, kuriame nuo tada buvo pradėti projektuoti nuosavi modeliai. Pirmuoju tokiu (neturinčiu analogų pasaulyje) tapo sunkvežimiukų „UAZ-450" serija. Jie išsiskyrė tuo, kad turėjo visus keturis varančius ratus ir buvo vagono tipo. Beje, šie modeliai vis dar rieda nuo gamyklos konvejerių. Dar vienas gerai žinomas gamyklos „kūrinys" buvo „GAZ 69" pakeitęs modelis „UAZ-649".

Nuotrauka iš http://ru.wikipedia.org/

Parengta pagal užsienio spaudą

 

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.


 


Kategorijos: Karinė technika , Retro automobiliai