Gimusieji po Nepriklausomybės atkūrimo, tikėtina, tokio automobilio nėra matę. Gal net ir girdėję. Bet buvo laikai, kai šie keisti ir saviti automobiliukai, kurių daugelis kažkodėl nekentė, linksmai riedėjo ne tik gimtosios Vokietijos, bet ir Lietuvos gatvėmis. „Trabant" vyresnei kartai asocijuojasi su socializmu, tačiau jis nebuvo režimo simbolis. Tai buvo dar viena tarybinės sistemos auka.

Neįtikėtina, bet faktas

Taip jau yra, kad istoriją kuria nugalėtojai. Socialistiniam lageriui subyrėjus, JAV ir Vakarų Europoje kilo tikra antitrabantinė epidemija. Žiniasklaidoje mirgėjo žinutės, kad „Trabant" keleiviai neturi galimybių išgyventi net esant 40 km/val. greičiui, o jo kėbulas pagamintas iš tokios netikusios plastmasės, kad netinka net perdirbti, tad automobiliai ir po mirties teršia gamtą.

Iš automobilio nusprendė pasityčioti ir ekspertai: „Car & Driver" leidinio atstovai, atlikę bandomąjį važiavimą, pareiškė, kad automobilis nestabdo ne tik varikliu, bet ir stabdžiais.

Kiti gamintojai tyčiojosi: „Norite parduoti savo „Trabant" dvigubai brangiau? Pripilkite pilną baką." XX amžiaus pabaigoje niekas nenorėjo patikėti, kad „Trabant" - ne per klaidą automobilių muziejų palikęs eksponatas. Dar mažiau žmonių žinojo, kad antroje šeštojo dešimtmečio pusėje „Trabant" buvo vienas techniškai pirmaujančių ypač kompaktiškų automobilių ir net šiek tiek aplenkė laikmetį.

Viskas prasidėjo nuo...

„Trabant" istorija glaudžiai susijusi su Vokietijos padalinimu. Gamykla Cvikkau miestelyje, kure iki karo buvo gaminami prabangūs „Auto Union" ir „DKW", po karo beveik nenukentėjusi pateko į TSRS įtakos zoną. 1945 m. čia buvo gaminami traktoriai ir sunkvežimiai, o 1948 m. nuo konvejerio nuriedėjo pirmasis automobilis.

Modeliai „IFA F8" ir „F9' buvo ne kas kita, kaip ikikarinių „DKW" kopijos. Tai nederėjo ir su naujųjų šeimininkų skelbiama ideologija, ir su techniniais dalykais, mat ikikariniai „DKW" gerokai paseno. Be to, po karo labai trūko plieno, todėl inžinieriai skubiai pradėjo ieškoti, kuo jį pakeisti.

Atsakymas rastas labai greitai. Karbolio derva ir medvilnės gamybos atliekos, sumaišytos reikiamu santykiu ir atitinkamai apdorotos, virsdavo pigiu ir tvirtu plastiku. Medžiaga, kuri skirtingai nei stiklo pluoštas buvo pigi ir paprasta pagaminti, pavadinta duroplastu. Ją buvo galima lengvai apdoroti ir norimą formą suteikti pakišus po presu. Kai kuriuose paskutiniuose „IFA F8" modeliuose dar spėta sumontuoti plastikinius kėbulus, bet vėliau Cvikkau miestelio gamykloje buvo sukurtas visiškai naujas automobilis.

Tiesa, 1955 m. debiutavęs modelis „P70" (P - plastikas) dar nebuvo tikrasis „Trabant". Ant metalinių rėmų su dvitakčiu 700 cm³ vandeniu aušinamu 22 AG varikliu konstruktoriai užmovė ganėtinai elegantišką kėbulą iš duroplasto. Buvo gaminami sedanai, universalai ir kupė, bet gamyba greitai buvo nutraukta.

„P70" buvo atsisakyta dėl... prabangos. Tipiškam Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojui jis buvo per daug ištaigingas ir brangus. 1957 m. rinkai pasiūlytas „P50". Pavadinimu „Trabant" VDR nusprendė pažymėti pirmojo dirbtinio Žemės palydovo paleidimą (vok. trabant, verčiant iš lot., palydovas).

Ir tai dar ne viskas

Tie, kurie tvirtina, kad „Trabant" debiutavo techniškai pasenęs, nedaug išmano apie automobilius, mat „P50" buvo net labai modernus.

Jis gavo paprastą ir pigų kėbulą, turėjo abi nepriklausomas pakabas, krumpliastiebinio tipo vairo sistemą, priekinius varančius ratus ir skersai sumontuotą variklį. Garsiai kalbama, kad pirmieji tokią schemą panaudojo „Mini" gamintojai, tačiau nutylima, kad britų automobilis pasaulį pamatė metais vėliau už vokiškąjį.

Automobilio ilgis tik 3,6 m, tačiau tai normalus keturvietis modelis, turintis ir talpią bagažinę. Palyginus su tais pačiais 1957 metais Vakarų Vokietijoje pasirodžiusiu „Lloyd LP 250", pasijuokti bus galima iš pastarojo. Vakariečių modelis neturėjo ne tik ratų gaubtų, bamperių, bet ir užpakalinės eilės sėdynės nugarėlės.

Kalbant sąžiningai, buvo galima kritikuoti tik „Trabant" variklį. Dvitaktis motociklo tipo variklis tikrai atrodė ne kaip. 500 cm³ agregatas turėjo tik 18 AG. Net ir būdamas labai lengvas, automobilis dinamika pasigirti negalėjo. Oficialiais duomenimis, maksimalų įmanomą 100 km/val. greitį jis pasiekdavo per 21 sekundę. Nepriklausomų bandytojų rezultatas buvo dar prastesnis - 36,8 sekundės.

Tiesa, pliusų turėjo ir ši konstrukcija. Dviejų cilindrų varikliukas turėjo tik 5 judančias dalis. Čia nebuvo nei vožtuvų, nei paskirstymo veleno, nei KMP diržo. Nebuvo ir tepalo siurblio, todėl kaskart pilant benzino kartu buvo įpilama nedaug tepalo. Gal ir nelabai patogu, bet gyvent galima. Kadangi variklis buvo aušinamas oru, nereikėjo ir vandens pompos. Varikliukas buvo toks paprastas, kad nelabai buvo kam gesti. Prisiminus tai, kad duroplasto kėbulas nebijojo korozijos, aišku, kad „Trabant" buvo tikrai unikalus.

Vos pasirodęs rinkoje, automobilis sulaukė didžiulio susidomėjimo ir buvo perkamas iki pat XX a. devintojo dešimtmečio. Buvo laikai, kai per metus gamykloje buvo surenkama iki 150 000 vienetų. Nepaisant to, kartais automobilio tekdavo laukti 10 metų, o naudotą „Trabant" galėjai parduoti už naujo kainą.

Deja, bet...

Prabėgus ketveriems metams po „P50" debiuto, rinkai buvo pasiūlytas modelis „P60", o po trejų metų jis buvo modernizuotas. Atnaujintas variantas „P601" turėjo padailintas radiatoriaus groteles, o variklis išspausdavo jau 26 AG. 3 pavarų dėžę pakeitė sinchronizuota 4 pavarų. Būtent „P601" modelis tapo populiariausiu „Trabant" gaminiu ir sėkmingai sulaukė Vokietijų suvienijimo.

Kritikai mėgsta pasityčioti iš pasenusių „Trabant" technologijų, tačiau pamiršta, kad pamaina jam buvo ruošiama septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „P601" gamybą buvo planuojama nutraukti 1967 m. Jį turėjo pakeisti modernus „P603". Tai turėjo būti chečbekas su tuo pačiu duroplasto kėbulu, 4-viečiu salonu ir naujausiu 500 cm³ rotoriniu stūmokliniu 55 AG varikliu. Toks modelis buvo paruoštas likus 7 metams iki pirmos kartos „VW Golf". Deja, inžinierių nepalaikė aukščiausia VDR valdžia. Erikas Honekeris ir Co. nusprendė, kad jei tauta perka „P601", tai naujo modelio neverta gaminti. Taigi modernus „P603" buvo numarintas.

Dėl tos pačios priežasties tik muziejuje šiandien galima išvysti dyzelinį „Trabant" ir „P1100" - chečbeką su „Skoda" varikliu. Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo pagamintas vienintelis modelis su metaliniu kėbulu.

Beje, plastikinis „Trabant" buvo gaminamas su keliais skirtingais kėbulais. Pirkėjai galėjo įsigyti dviejų durų universalą „Combi". Ribota serija buvo gamintas ir visureigio bei kabrioleto hibridas. Visų keturių varančių ratų automobilis neturėjo, tačiau puikiai tiko prastesniems keliams.

Pabaigai

1989 m., byrant Berlyno sienai, „Trabant" gavo naują variklį. Pagerėjus VDR ir VFR santykiams jis gavo 1,1 l „Volswagen" variklį. Keturių cilindrų 45 AG variklis gerokai pagerino automobilio dinamines charakteristikas, o maksimalus greitis išaugo iki 135 km/val. Deja, tai nebeišgelbėjo. 1990 m. gegužę Vokietijos susivienijo, o po kelių mėnesių „Trabant" gamyba buvo nutraukta. Per beveik 30 metų nuo konvejerio nuvažiavo 3 096 099 trabantai.

Gaila, kad toks tikrai ne prastas automobilis vėliau buvo paverstas patyčių ir pajuokos objektu. Laimė, istorijos ratas apsisuko ir šiandien ne tik Europoje, bet ir JAV kuriasi „Trabant" gerbėjų klubai. Geros būklės „P601" modelis kainuoja iki 7 000 JAV dolerių. Suma tikrai nemaža, ypač įvertinus tai, kiek šių automobilių nukeliavo į sąvartyną.

Beje, gali būti, kad rinkoje po metų kitų pasirodys gerokai atjaunėjęs ir modernizuotas elektromobilis „NewTrabant". Būtų smagu, jei taip ir atsitiktų.

Nuotraukos http://en.wikipedia.org

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.