Tarybinio žmogaus svajonės apie lengvai įperkamą vakarietišką automobilį išsipildė tik tada, kai buvusioje TSRS atsirado laisva konkurencija. Šiandien Rusijoje viena po kitos dygsta vakarų automobilių gamintojų gamyklos, tačiau ir anksčiau Rusijos automobilizmo pramonė vystėsi nesavarankiškai. Užsienietiški automobiliai šalyje buvo gaminami nuo senų laikų.

1917 metų viduryje specialiai pastatytoje gamykloje AMO buvo pradėti rinkti 1,5 tonos sunkvežimiai „Fiat 15-TER“, puikiai įvertinti Pirmojo pasaulinio karo laukuose. Šio proceso nesustabdė net valdžios pasikeitimas. Iki 1919 metų Maskvoje buvo surinkta daugiau kaip 1 300 sunkvežimių.

Pasibaigus pilietiniam karui automobilių pramonės atkūrimo klausimas tapo labai aktualus. Iš tada registruotų 8 000 mašinų tik 35 proc. važiavo, bet ir tos buvo labai susidėvėjusios. Be to, automobilių parkas buvo labai įvairus. Gamyklai AMO vėl atiteko pionieriaus vaidmuo. Valdžia skyrė lėšų pabaigti ir sukomplektuoti cechams. Per metus gamykla turėjo surinkti 1 200 automobilių – modernizuotą 15-TER versiją – F-15. Pirmoji mašina buvo surinkta 1924 m. sausio 1 d. rytą. Bolševikai mulkino „FIAT“ atstovus. Atsargines dalis AMO pirko labai mažomis kainomis, žadėdama ilgą ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą. Deja, gavusi būtiną asortimentą ir mazgų kiekį, TSRS valdžia italus išgrūdo lauk. Kito modelio gamybos licencija buvo įsigyta 1930 m. iš amerikiečių bendrovės „Autocar“. AMO-2 (buvusio „Autocar 5“) surinkimas iš amerikietiškų dalių buvo pradėtas 1930 m. Lygiai po metų tarybinė pramonė visiškai pritaikė šio modelio gamybą, todėl detalių importo vienašališkai buvo atsisakyta. Ta proga sunkvežimis buvo pervadintas į AMO 3 ir iš gamybos išstūmė F-15.

Anksčiau, 1929 m. kovo 4 d., TSRS Liaudies ūkio komitetas priėmė sprendimą dėl gamyklos Nižnyj Novgorode, kuri kasmet turėtų pagaminti apie 100 000–120 000 automobilių, statybos. Gamykla, vadinta NAZ, o nuo 1932 m. – GAZ, buvo pirmoji Rusijos gamykla, iškart apskaičiuota masinei automobilių gamybai. Per 1929 metus JAV apsilankė specialistų delegacija, suderinusi gamyklos statybos techninę dokumentaciją ir amerikietiškų brėžinių naudojimą gaminant su modelius – lengvąjį „Ford A“ ir 1,5 t. sunkvežimį „Ford AA“. 1932 m. sausio 1 d. buvo oficialiai paskelbta pirmojo tarybinio automobilių giganto veiklos pradžia. Jis buvo pastatytas per 18 mėnesių, o visu pajėgumu pradėjo dirbti po 3,5 metų. Automobilių poreikis tada buvo toks didelis, kad NAZ-A ir AA gamyba tuo pat metu buvo pradėta ir Maskvos KIM (vėliau AZLK) gamykloje ir Nižnyj Novgorodo gamykloje „Gudok oktiabria“.

Vėliau buvo GAZ-M1 („Ford 40“), o prieš pat karą KIM gamykla gavo lengvosios mašinos „Ford Prefect“ dokumentaciją. Ją patobulinus pasirodė automobilis KIM-10-50, kuriam įranga kėbulų gamybai kaip ir patys kėbulai buvo gabenama iš JAV. Prasidėjęs karas nutraukė šių automobilių gamybą, o karui pasibaigus TSRS iš Vokietijos parsivežė „Opel Kadett K38“ („Moskvičius -400/420“) gamybos liniją. „Fordas“ tapo nebereikalingas.

Vėliau prasidėjo piratavimo ir plagijavimo epocha. Dauguma tarybinės automobilių pramonės modelių buvo ‚nušvilpti“ užsienio gamintojų pavyzdžiai. Viskas prasidėjo nuo lengvojo KIM-10 1941 m., baigėsi „Moskvičiumi-2141“. Tiesa, buvo ir išimčių.

1966 m. liepos 20 d. TSRS valdžia priėmė sprendimą dėl didžiulės automobilių gamyklos, per metus galėsiančios pagaminti iki 600 000 mašinų, statybos Kuibyševo rajone. Vyko derybos su potencialiais partneriais, tarp kurių buvo „Ford“ ir „RENAULT“. Pasirinkimą lėmė politinės intencijos. Italijoje su jos galingiausia Europoje komunistų partij, finansinių sunkumų turėjo didžiausias nacionalinis koncernas FIAT, nuo kurio priklausėo tūkstančių žmonių gerovė. Pagalbos ranka buvo labai laukiama ir italų neglumino tai, kad ją ištiesė TSRS. 1966 m. rugpjūtį buvo pasirašyta sutartis dėl įrangos, technologijų ir licencijų tiekimo į TSRS, kad šioje šalyje būtų organizuota automobilių gamyba.

Statybų vieta buvo pasirinkta tinkamai – Toljatis, taip pavadintas italų komunistų vado garbei (iki 1964 m. – Stavropolis). Baziniu modeliu tapo „Fiat 124“, 1966 m. „Metų automobilis“, kurio konstrukcijoje, pritaikius TSRS rinkai, buvo padaryta daugiau kaip 800 pakeitimų. Buvo sustiprintas kėbulas, gerokai modernizuotas variklis, patobulinta pakaba, sukurtas naujas užpakalinis tiltas. Užpakaliniai diskiniai stabdžiai pakeisti būgniniais. VAZ-2101 gamyba buvo pradėta 1970 m. ir, iš esmės, tęsiama iki šiol.

Daugumas vėlesnių projektų pataikė į laikotarpį po Pertvarkos, todėl liko nerealizuoti. Jų buvo labai gausu, tačiau rimčiausiomis apimtimis išsiskyrė du. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje „Peugeot“ vedė aktyvias derybas su GAZ dėl 405 ir 605 modelių rinkimo. 1997 m. tas pats GAZ įkūrė UAB „Nižnegorod Motors“ su FIAT Auto, bet ir šis projektas nebuvo įgyvendintas. FIAT Rusijos rinkoje savarankiškai pasirodė su modeliu „Palio“, bet patyrė nesėkmę. „Daewoo Espero“ ir „Nexia“ surinkimo planai Rostove prie Dono baigėsi finansiniu skandalu.

Situacija gerėti pradėjo tik pastaraisiais metais, kai „Ford“ pastatė gamyklą Vsevoložske, „Renault“ kaip BĮ „Avtoframos“ įsitvirtino Maskvoje ir visu galingumu pradėjo dirbti „Hyundai“ gamykla Taganroge. Dar būtų galima paminėti KIA gamyklą Kaliningrade ir daug kitų naujai statomų gamyklų.

Patyrusi pakilimų ir nuopuolių, Rusijos automobilių gamyba įžengė į naują epochą. Belieka tikėtis, kad naujosios „rusiškos“ mašinos bus įperkamos ir Lietuvos gyventojams.

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.