Rugsėjo pradžioje visa žiniasklaida mirgėjo informacija apie tai, kad minint Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną, jo sostinėje - Senuosiuose Trakuose startavo projektas „2000 km istorijos": dešimt raitelių išjojo Juodosios jūros link. Raiteliams ir žirgams buvo skirta daug dėmesio, tačiau buvo pamiršti nuopelnai komandos, lydėjusios raitelius šiame nelengvame žygyje. Žinoma, gražu, kad raiteliai nujojo 2000 km, tačiau nereiktų pamiršti, kad be komandos, kuri vežėsi galybę įrangos, pagalbos, jiems to nebūtų pavykę padaryti. Juk į rugsėjo 8 d. prasidėjusį ir spalio 17 d. pasibaigusį žygį išvyko ne tik 15 žirgų, 29 dalyviai, bet ir 6 automobiliai: 5 visureigiai (keturi jų - safari.lt) ir vienas autobusiukas. Beveik visi ekspedicijos automobiliai turėjo savo funkcijas. Vienas buvo mobili ligoninė ir tempė žirgams pritaikytą priekabą. Antras buvo kelioninė virtuvė. Trečias atliko mobilaus serviso funkcijas ir taip pat tempė dar vieną priekabą. Ketvirtas buvo skirtas navigacijai - visą laiką judėjo žirgų kolonos priekyje ieškodamas racionaliausio maršruto, jame važiuodavo operatoriai, prodiuseriai, o vairuotojas buvo ir ekspedicijos fotografas. Autobusiukas „Mercedes Benz" atliko krovininio automobilio funkciją - jame buvo sukrauti visi kiti žygeivių daiktai: palapinės, miegmaišiai, pašarai, mobili kalvė. Dar vienu automobiliu važiavo politikas G. Babravičius, kuris, ekspedicijai judant tikslo link, spėjo ne tik sugrįžti į Lietuvą, bet ir kaskart rasti vietą naujai nakvynei.

Apie savo įspūdžius iš šios įsimintinos kelionės (tiksliau, iš didesnės jos dalies), pasakoja viena iš automobiliais važiavusių ekspedicijos dalyvių - Vaiva.

Iš Trakų Baltarusijos link pajudėjusi ekspedicija Lietuvos teritorija keliavo dvi dienas, vėliau jos dalyvių keliai išsiskyrė, nes Vaiva turėjo aplenkti Baltarusiją ir vėl prisijungė prie ekspedicijos Ukrainoje. Tad apie Baltarusijos etapą, tikimės, dar papasakosime, o šį kartą prisiminsime žygeivių nuotykius Ukrainoje.

Pasak Vaivos, Ukraina - kontrastų šalis. Graži gamta, derlingos dirvos, draugiški žmonės ir... baisūs keliai bei pikti pareigūnai verslininkai. Kadangi vienas ekspedicijos rėmėjų buvo degalinių tinklas „Lukoil", dalyviai kuro pylėsi būtent šiose degalinėse. Deja, atvykus į Ukrainą paaiškėjo, kad rasti reikiama degalinę ne taip paprasta. Mūsuose jau išnykusios „konteinerinės" pasitaikydavo tik ties didesniais miesteliais, o dėl „Lukoil" degalinių ne kartą teko koreguoti maršrutą. Įdomu, kad Ukrainoje, skirtingai nei pas mus, pilantis kurą pirmiausia reikia sumokėti, o tada jau pila kurą. Štai čia ir kildavo nesklandumų, nes labai sunku būdavo nustatyti, kiek to kuro piltis, kiek jo tilps. Kadangi tarp „Lukoil" degalinių dideli atstumai, mašinų bakus keliautojai stengdavosi pripilti pilnus. Būdavo ir taip, kad kuras tiesiog netilpdavo į baką, reikėdavo skubiai ieškoti indo, kad būtų galima supilti likusį kurą. Ši situacija susijusi su tragikomišku atveju: kai kuras netilpo į baką, dalį jo supylė į plastikinį indą (gaivaus gėrimo) ir tiesiog įmetė į bagažinę. Butelį aptiko ištroškęs raitelis ir atsigėrė. Dabar tai tėra smagus prisiminimas, o raitelis gavo „Lukoil reklaminio veido" vardą, bet tada sumaišties buvo nemažai.

Pagal mūsų atlyginimus kuras Ukrainoje nėra brangus (70 ct pigiau nei Lietuvoje), tačiau vertinant kainas ir vietinių algas aišku, kad vidutiniam ukrainiečiui jis kainuoja taip pat brangiai, kaip ir vidutiniam lietuviui. Vaiva sakė, kad vidutinė ukrainiečio pensija - 250 Lt. Nepaisant to, kad vietos gyventojai gyvena pakankamai kukliai ir net skurdžiai, bažnyčios ir šventos vietos bei šuliniai išties įspūdingi ir prabangūs.

Ukrainos pagrindiniai keliai gal ir nieko, o greitkeliai net padorūs, bet mūsų maršrutas driekėsi toli nuo jų. Tereikia išsukti į regioninės reikšmės kelią ir suprasi, kad geriau jau važiuoti šalikele arba pieva. Būtent taip ir daro vietos gyventojai, todėl šalia regioninių kelių tvarkingai iš abiejų pusių šalikelėse driekiasi savo automobilius saugančių ukrainiečių išvažinėti nauji „keliai". Sekdami ukrainiečių pavyzdžiu lietuviai taip pat nusprendė vengti vietos „kelių", tad per visą kelionę buvo tik du rimtesni transporto gedimai: prakirstas visuregio karteris ir lūžusi priekabos ašis. Karterį lietuviai susitvarkė stovykloje, o dėl lūžusios ašies teko sukti į servisą (kainavo tik 80 Lt). Reikalas tas, kad minėta priekaba jau buvo atgyvenusi ir į kelionę ją pasiėmę žygeiviai spėliojo, ar ji pasieks galutinį tikslą. Nepaisant to, be kelių nuleistų padangų ir lūžusios ašies, daugiau jokių problemų priekaba nesukėlė.

Problemų lietuvių ekspedicijai kėlė vietos „keliukai", bet apie tai - antroje dalyje.

Tekstas Vaivos, safari.lt

Nuotraukos Vlado Ščiavinsko