Mūsų šalyje automobilių pardavimo rinka vystosi labai sparčiai. Deja, ne vienas gali papasakoti apie keistą ar net nemalonų oficialių salonų darbuotojų elgesį ir požiūrį į potencialų klientą. Kasmet tarp abiejų pusių konfliktų mažėja, tačiau visiškai jie niekada neišnyks, nes tiek pardavėjas, tiek pirkėjas kiekvienu atveju naudos ieško sau.

Gali būti, kad kažkas pagalvos, kad tai susiję tik su Lietuva ir mūsų vadinamuoju lietuvišku mentalitetu, tačiau toks požiūris klaidingas. Vakarų šalyse, nuo seno besigiriančiose puikia ir aukšta aptarnavimo kultūra, taip pat pasitaiko ne tik kurioziškų, bet ir labai nemalonių situacijų.

Pieš. A. Bunikio

Jūsų dėmesiu siūlome kelias istorijas, kurios parodys tikrąją padėtį tokios kultūringos šalies kaip Didžioji Britanija vidaus rinkoje. Įdomiausia turbūt bus tai, kad visos situacijos išsisprendė tik įsikišus trečiosioms šalims - automobilių gamintojų arba draudimo bendrovių atstovams.

Pirmoji istorija. Lašas po lašo

Kai į visiškai naujo ir ne paties pigiausio automobilio saloną pradeda sunktis drėgmė - aišku, kad tai - gamyklinis brokas. Klientas turi teisę pareikalauti piniginės kompensacijos arba pakeisti automobilį.

Tokia situacija vienu metu susiklostė su dviem vienodais automobiliais - „Renault Megane CC", priklausiusiais Semui Votsonui ir Helenai Frenč. Drėgmę jie pradėjo leisti beveik sinchroniškai. Abu automobiliai servisuose taisyti po šešis kartus, tačiau problemos išspręsti nepavyko. Nekalbant apie sugaištą laiką, kiekvienas pritars, kad tai - labai nemaloni situacija.

Iš pradžių pardavėjai visiškai išardė abiejų „Renault" sulankstomą metalinę konstrukciją ir pakeitė visas tarpines. Deja, laukiamų rezultatų nebuvo - per lietų į saloną toliau sunkėsi vanduo. Po remonto Semas susidūrė su dar viena problema. Jo automobilio stogas buvo pažeistas, todėl vėliau jį teko keliose vietose taisyti ir dažyti. Stogas buvo sutaisytas idealiai, bet serviso dažytojai pasirinko ne to atspalvio dažus.

Dviejų nelaimingųjų „Megane CC" remontas gerokai užsitęsė: Helena į servisą važinėjo dvejetą metų, Semas - metus. Galiausiai abu savininkai suprato, kad patys problemos neišspręs, ir kreipėsi į „Renault" atstovybę, griežtai reikalaudami išspręsti problemą bet kokiais būdais.

Apžiūrėję automobilius „Renault" techninio padalinio specialistai liepė nemokamai pašalinti broką ir nuo tada vanduo į salonus nebesisunkia. Kaip kompensaciją Heleną atgavo už pirmąją privalomąją techninę apžiūrą sumokėtus pinigus. Tokią pat kompensaciją gavo ir Semas, be to, nemokamai ir kokybiškai buvo sutvarkytas stogas. Šį kartą teisingumas triumfavo.

Antra istorija. Nuo meilės iki neapykantos

Robertas ir Merė Meisonai buvo „Citroen" prekių ženklo gerbėjai, bet po „Kryžiaus kelių" remontuojant naujutėlaitį „C3", meilę pakeitė nusivylimas ir neapykanta. Atrodytų logiška, kad pardavėjas padarytų bet ką, kad tik įtiktų konkretų prekės ženklą pasirinkusiems ir tik tokius automobilius perkantiems klientams. Pasirodo, kad taip būna ne visada. Įmonės „Crayford Motors" darbuotojai manė priešingai ir tarsi tyčia mėgino atpratinti Meisonus nuo „Citroen" prekių ženklo. Pirmiausia minėta šeima įsigijo autobusiuką „Citroen Xsara Picasso". Su šiuo automobiliu jokių problemų nebuvo. Vėliau įsigytas mažylis „C3" ožiavosi už abu. Beje, problemos prasidėjo prabėgus vos penkioms dienoms po jo įsigijimo.

Penktą dieną laimingas Robertas susiruošė į darbą, sėdo į naujutėlaitį „C3" ir... nepajudėjo iš vietos. Automobilis nesivedė. Starteris sukosi, tačiau kibirkštis nepasirodė. Atvykęs į vietą „Citroen" specialistas atliko diagnostiką ir nustatė gedimą - sugedo fiksatorius.

Kitą dieną iš parduotuvės išėjusi Merė sėdo į automobilį. Pasukus užvedimo raktelį, prietaisų skydelyje užsidegė saugos pagalvės gedimo signalas ir įkyriai pradėjo zirzti zumeris.

Sutuoktiniai rimtai nusprendė problemišką automobilį grąžinti į saloną ir pareikalauti kito. Remiantis 1979 m. Didžiojoje Britanijoje priimtu įstatymu „Dėl patenkinamos produkto kokybės", kad naujas daiktas negali turėti jokių gedimų, jie turėjo tokią teisę. Priminsime, kad visi „C3" gedimai pasirodė pirmąją eksploatacijos savaitę.

Džonas Voleris, vyriausiasis pardavimo centro „Crayford Motors" vadybininkas, su Meisonais elgėsi maloniai ir draugiškai, bet pareiškė, kad automobilį galės pakeisti tik tokiu atveju, jei į istoriją įsitrauks „Citroen" atstovybė.

Nusivylusi šeima nusprendė nelaukti atsakingos šalies sprendimo ir patys kreipėsi į „Citroen" atstovybę, tačiau ten buvo pareikšta, kad pagal įstatymą problemą turi spręsti būtent „Crayford Motors". Deja, p. Voleris laikėsi savo ir vienas problemos spręsti nenorėjo. Po poros dienų vadybininko nuomonė pasikeitė, jis pakvietė sutuoktinius į saloną atsiimti naujo „C3". Panašu, kad „Citroen" atstovai nusprendė įsikišti ir paspausti jų prekių ženklui atstovaujančius pardavėjus.

Trečia istorija. Trisdešimt trys nelaimės

Turbūt nerasi vairuotojo, kuris pirkdamas visiškai naują, blizgantį automobilį planuotų per devynis jo eksploatacijos mėnesius net 7 kartus apsilankyti servise, kad pagal galiojančią garantiją būtų sutvarkyti atsiradę gedimai. Skamba absurdiškai, tačiau tokia istorija atsitiko Lėjai Kob. Jos ne pats pigiausias „Ford Focus" savininkės gyvenimą pavertė košmaru. Automobilio gedimų sąrašo galėtų „pavydėti" ir gerokai vyresnio amžiaus mašinos: automobilis nuolat kaisdavo ir sunkiai vesdavosi, nuolat užsidegdavo apie stabdžių sistemos gedimus informuojantis signalas, o gamyklinė automobilio garso sistema savo nuožiūra bendravimui pasirinkdavo vokiečių kalbą.

Net po to, kai visi minėti gedimai buvo pašalinti ir patikrinti kiti „Ford Focus" mazgai, automobilio būklė buvo toli gražu ne ideali. Papildomai užsakyta mobiliojo ryšio sistema „Bluetooth" veikdavo tik tada, kai visu garsu grodavo magnetola, o navigacinė sistema niekaip nenorėjo vesti automobilio nurodytu maršrutu. Galiausiai sugedo valytuvai. Būtų buvę pakenčiama, jeigu ne kelionė autostrada ir smarkus lietus.

Toli gražu ne kiekvienas vairuotojas būtų kentęs tokias naujo automobilio staigmenas. Ponia buvo kantri kaip reta. Keista tik, kad dėl visų nelaimių L. Kob kaltino ne jį pardavusią įmonę „Hartwell Ford of Halifax", o savo automobilį. Centro darbuotojai darė viską, ką galėjo, tačiau automobilis toliau sėkmingai sugesdavo.

Nuvažiavusi 8 000 mylių (apie 13 000 km) Leila nusprendė, kad gana kankintis. Ji turi teisę pareikalauti grąžinti pinigus arba pakeisti automobilį. Moteris parašė prašymą atitinkamam Britanijos „Ford" padaliniui, bet aiškaus atsakymo negavo. Vieno didžiausių JAV automobilių gamintojų atstovas leido sau neskubėti patenkinti p. Kob prašymą. Iš pradžių automobilį dar kartą apžiūrėjo koncerno specialistai, vėliau savininkei buvo pasiūlytas variantas - visi gedimai bus pašalinti nemokamai ir, kaip kompensacija, nemokamai bus atlikta kita automobilio techninė apžiūra. Savaime suprantama, kad toks pasiūlymas p. Kob netiko - jos „Focus" ne kartą ir ne du lankėsi servise, o po kiekvieno apsilankymo prasidėdavo nauji gedimai, vėl tekdavo grįžti į remonto dirbtuves.

Nesugebėjusi susitarti su prekių ženklo atstovais p. Kob kreipėsi į teismą. Faktas, kad „Ford Focus" labai dažnai stovėdavo servise, o tai Lėjai Kob kėlė didelių nepatogumų, tik padidino moteriškės šansus. Teismo procesas buvo trumpas, ieškovės ieškinys buvo patenkintas. Įdomu, kaip tokia problema būtų sprendžiama mūsų šalyje ir kokį sprendimą priimtų teismas?

Ketvirta istorija. Ar žinai, kiek kainuoja plastiko gabalas?

Senstant automobiliui dėl natūralaus detalių dėvėjimosi tenka keisti daugiau detalių. Tai žinojo ir Džėjus Batleris, nusprendęs nusipirkti naują plastikinį dėklą savo penkerių metų „Renault Scenic RX4" atsarginiam ratui. Šiuose keturiais ratais varomuose automobiliuose atsarginis ratas tvirtinamas prie penktųjų durelių prisuktame plastikiniame dėkle. Atrodytų, tokia detalė neturėtų daug kainuoti. Taip galvojo ir Džėjus, apskaičiavęs, kad viskas jam turėtų kainuoti apie 30 svarų sterlingų (maždaug 110 Lt). Automobilio savininkas nemaloniai nustebo, kai automobilių prekybos centre „Tates of Brighton" jam išrašė 560 svarų sterlingų sąskaitą (maždaug 2 070 Lt). Serviso darbuotojas paaiškino, kad teko keisti ne tik įdėklą, bet ir rato tvirtinimo prie bagažinės dangčio detales.

Kainas ir darbų apimtis išmanantis Džėjus suprato, kad gali būti apgautas, todėl nusprendė pasitikrinti įrašus eksploatacijos knygelėje. Ten aiškiai buvo parašyta, kad automobilio savininkas gali keisti vieną konkrečią detalę nekeisdamas visos sistemos.

Įdomiausia ir nemaloniausia tai, kad oficialus „Renault" atstovas Didžiojoje Britanijoje tik skėstelėjo rankomis ir stojo pardavėjo pusėn. Problemos sprendimui prireikė nemažai laiko. Džėjus net kreipėsi į įvairias žiniasklaidos priemones. Tik taip pavyko pradėti derybas su „Renault" atstovais.

Po ilgo aiškinimosi Džėjaus automobilyje buvo pakeistas tik rato įdėklas. Į žurnalistų klausimą, kaip turėtų elgtis su panašia problema susidūrę kiti „Renault Scenic RX4" savininkai, Didžiosios Britanijos „Renault" atstovai atsakė, kad kiti savo problemas turės spręsti patys, nes „Renault" negalės sau leisti kaskart užsiimti labdara.

Parengta pagal užsienio spaudą

Nuotraukos iš Scanpix

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.