„Pežo 206“ – vienas populiariausių ypač mažų automobilių klasės atstovų. Firminių servisų mechanikai teigia, kad 206 kelia mažiausiai problemų iš visų „Pežo“.

Visos mašinos gaminamos bendram naudojimui, „Pežo 206“ galima vertinti kaip moterišką mašiną, puikiai tinkančią jūsų žmonai ar dukrai, bet tai nėra taisyklė. Yra ir pagerinta 206 versija, o geromis važiavimo savybėmis pasižymi visos modifikacijos, net ir su kukliu varikliu. Jeigu reikia miesto automobilio, „Pežo 206“ – vienas geriausių pasirinkimų.

„Pežo 206“ pasižymi puikiu kėbulu. Turėdamas 12 metų garantiją nuo rūdijimo, jis puikiai ištveria mūsų žiemas ir važinėjimą druska barstytais keliais. Jei kėbulas nebuvo aplaidžiai sutvarkytas po avarijos, korozijos 3–5 metų amžiaus mašina neturėtų turėti. Nuo kelių druskos kenčia tik bagažinės durelių dažai, todėl jas gali tekti perdažyti. Beje, rinktis galima ir 5, ir 3 durų variantą, nes masyvios durelės nepradeda klibėti.

Tiesa, druskos ir purvas visgi gali pridaryti rūpesčių. Važinėjant dažnai druska barstomais keliais po poros metų teks keisti prievado diržo ratukus, elektrinę kondicionieriaus įjungimo movą ir valyti variklio ventiliatoriaus relės šakutės lizdus. Rečiau druska pasiekia elektrinių variklio „smegenų“ lizdą, bet šiuo atveju ypač svarbu laiku pastebėti problemą. Jei tik variklis pradėjo streikuoti, važiuokite į servisą pasitikrinti. Gerokai paprasčiau pakeisti ne kompiuterį, o lizdo trinkelę.

Salono elektros įranga veikia beveik be priekaištų. Būna, kad sugenda stiklų kėliklių varikliukai. Paprastai tai atsitinka mėginant atidaryti užšalusį langą.

Pirmųjų laidų mašinose kartais sulūždavo priekinių sėdynių kampo reguliavimo mechanizmai ir sėdynės pačios išsitiesdavo, tačiau šis defektas turi būti ištaisomas nemokamai.

Į 206 montuojami penkių tipų benzininiai arba dviejų tipų dyzeliniai varikliai. Dyzelinių variklių mūsų rinkoje rasti sunku, o iš benzininių rečiausiai sutinkami 1,1 l 60 AG ir 2 l 136 AG agregatai. Pirmasis net ir mažajam 206 per silpnas, o antrasis – per daug galingas ir montuojamas tik į S16 versiją.

Labai neblogas yra 1,6 l 16 vožtuvų 109 AG variklis, nors per savo debiutą 2001 m. jis dar turėjo problemų. Jų pašalinimas nebus labai brangus, bet, jei ankstesnis savininkas tuo nepasirūpino, piniginę teks pakrapštyti.

Optimaliausias variantas būtų labiausiai išplitęs 1,4 l 8 vožtuvų 75 AG variklis. Dinamiškumo jam užtenka, eksploatuojant kelia mažiausiai problemų. Šie varikliai buvo montuojami ir į mašinas su katalizatoriais, ir į mašinas be jų. Mašinų be katalizatoriaus identifikacijos numeryje yra žymėjimas K6D arba K6Е. Beje, į „Pežo 206“ montuotos automatinės pavarų dėžės buvo derinamos prie šito, 75 AG, variklio.

2001 m. modelio „Pežo 206“ gavo daugiafunkcinę elektros instaliaciją, kuri leido gerokai sumažinti laidų skaičių. Deja, pažangi technologija kol kas veikia ne itin gerai. Tarkim, įjungus valytuvus, gali pradėti veikti ne jie. Paprastai užtenka išjungti ir vėl įjungti akumuliatorių. Ir dar kartais tokiuose modeliuose sulūžta posūkio įjungimo svirtelė. Šį defektą platintojai taip pat turėtų ištaisyti nemokamai.

Tradiciškai „Pežo“ varikliai labai jautrūs tepalams. Reiktų naudoti PSA koncerno tiekėjų – „Total“ arba „Esso“ – tepalus. Visuose benzininiuose varikliuose KPM diržą su ratukais reikia keisti kas 90 000 km. Žvakės mūsų sąlygomis tarnauja 20 000–30 000 km. Antifrizas supiltas visam mašinos tarnavimo laikui. Savininkas turėtų tik kontroliuoti jo lygį. Pririekus galima įpilti tik firminio „Pežo“ antifrizo.

1,1 l ir 1,4 l variklių konstrukcijos identiškos. Jiems būdingų problemų nėra daug. Kartais išsikvėpia degimo ritės blokas arba tuščios eigos reguliatorius – jis turėtų tarnauti 60 000–80 000 km. Naujas pakeistos konstrukcijos ritės blokas problemų nebeturėtų kelti.

Nuvažiavus maždaug 100 000 km pradeda drėkti paskirstymo ir alkūninio velenų riebokšliai. Abiejuose varikliuose vožtuvai reguliuojami sraigtais ir, teoriškai, tai reiktų daryti reguliariai, tačiau galima ir labai retai. Be to, net ir nuvažiavus 100 000 km nelabai yra ką reguliuoti.

Naujas 1,6 l variklis savo rimtų problemų dar neatskleidė, o mažų bėdų yra. Pirmųjų metų varikliuose skysčius praleisdavo termostatas ir bloko galvutės tarpinės, taip pat dėl problemų su vožtuvų riebokšliais padidėdavo tepalo sąnaudos. Kartais gali pradėti belsti vožtuvų hidrauliniai kompensatoriai. Tokiais atvejais teks keisti visus 16 vienetų.

206 važiuoklės vienu žodžiu neapibūdinsi. Vienos detalės laiko ilgai, kitas reikia keisti palyginti dažnai. Daugiausia dėmesio reikalauja priekinė pakaba. Maždaug kas 30 000–60 000 km teks keisti stabilizatoriaus atramas, vairo traukių antgalius ir apatines pakabos svirtis. Atramos ir antgaliai nėra brangūs, o svirtis teks pirkti dėl to, kad susidėvės rutulinės atramos, kurių atskirai pakeisti neišeina. Dujiniai amortizatoriai, montuojami nuo 2001 m., taip pat laiko daugiausiai 60 000 km. Tepaliniai amortizatoriai tveria ilgiau.

Užtat firminis prancūzų gaminys – torsioninė galinė pakaba – apie save primena labai retai. Galiniai amortizatoriai laiko 120 000–150 000 km, bet visiškai pamiršti dėvėto 206 galinės pakabos nereikėtu. Važiuojant nelygiu keliu gale pasigirdus bilsnojimui reiks skubiai patikrinti ir prireikus pakeisti išilginiu svirčių adatinius guolius. Kitaip jie išmuš torsioninėje sijoje duobutes – teks keisti siją.

Vairo sistema ir hidraulinio stiprintuvo siurblys – patikimos detalės. Tiesa, trumpai laiko priekinės stabdžių trinkelės. Originalios – maždaug 20 000 km. Stabdžių būgnus, dėl mažo leistino nusidėvėjimo, teks keisti su kiekvienu trečiu trinkelių komplektu.

Ką rinktis – MPD ar APD – spręskite patys, nes rimtų problemų nekelia nei viena, nei kita.

MPD tepalas supiltas visam tarnavimo laikui, o sankaba, tinkamai su ja elgiantis, tarnaus 100 000–120 000 km. Po poros žiemų gali oksiduotis pavarų svirties kulisa. Jei laiku nepakeisite arba bent nesutepsite plastikinių įvorių, per stipriai paspaudus gali nutrūkti varžtas, kuriuo kulisa pritvirtinta prie dėžės. Servisuose paprastai įsuka kitokios konstrukcijos varžtą, bet šis darbas reikalauja laiko ir įgūdžių. Laikui bėgant gali pradėti triukšmauti tarpinis dešinio prievado guolis. Jį teks keisti.

Automatinėje pavarų dėžėje sumontuotas tepalo kokybės daviklis, priminsiantis, kad laikas keisti tepalą, šiaip APD ganėtinai patikima. Nebent per kairio prievado riebokšlį gali pradėti sunktis tepalas (tipiškas gedimas) arba sugesti vienas daviklių, įjungtų į elektroninę valdymo grandinę. Bet kokiu atveju pradeda mirgėti sportinio ir žieminio režimo indikatoriai. Pavarų dėžėje įsijungia avarinis režimas, bet servisą dar galima pasiekti pačiam.

3–4 metų amžiaus „Pežo 206“ yra vidutiniškai patikima ir ilgaamžė mašina. Automobilis nėra idealus, bet ir ne pats problemiškiausias. Yra detalių, kurių trumpą tarnavimo laiką galima prognozuoti, pasitaiko gedimų, bet didelėmis problemomis 206 kol kas nepagarsėjo. Jei variklio kompiuteris ir užpakalinės pakabos sija bus sveiki, momentinių didelių išlaidų nebus. Be to, 206 originalios detalės nėra labai brangios.

Problema yra nebent ta, kad antrinėje rinkoje 3–4 metų amžiaus maža mašinėlė kainuoja nemažai. Nieko nepadarysi – visame pasaulyje mažos mašinos pinga labai pamažu.