Nekalbėsime apie padangas, valytuvus, žibintus, gabaritus, plovimo skysčius... Pakeisti padangas ir paruošti visą įrangą žiemai vis tiek yra ir pigiau, ir greičiau, negu likviduoti bet kokios avarijos pasekmes. Jei važinėjate ne žieminėmis padangomis, toliau nebėra apie ką kalbėti. Štai dygliai - ne taip svarbu. Ant pliko asfalto, kuris kartais pasitaiko, dygliuotos padangos laiko mašiną net blogiau negu nedygliuotos. Sankryžose ir prieš šviesoforus, kur keliai visada ypač slidūs, dygliai labai praverčia. Svarbiausia ir bendra taisyklė - vairuoti mašiną ant ledo ir ant sniego reikia sklandžiai.

Kalbame ir apie vairą, ir apie paminas. Instruktoriai pataria įsivaizduoti, kad ramiausiai plaukiojate baseine, kur vanduo viską suminkština ir sulėtina judesius.

Tai bendra rekomendacija. Kai ryte sėdate į mašiną ir pastebite, kad sklandžiai nepavyksta ne tik važiuoti, bet ir pajudėti iš vietos, visi patarimai pasimiršta. Vairuotojai spaudžia akseleratorių, o mašina, užuot važiavusi kur priklauso, slenka į šoną, kur stovi dar viena mašina. Tada apsimoka dar vieną taisyklė - važinėjant žiemą spausti akseleratorių reikia labai pamažu.

Traukos atsargos, kurių taip malonu turėti vasarą, dabar tik trukdo - ratai slysta ir visa trauka susinaudoja ledu padengto asfalto šlifavimui. Kartais net pajudėti iš vietos žiemą tenka įjungus antrą pavarą (ne be reikalo būtent taip veikia daugelis automatinių greičio dėžių, turinčių žieminį režimą).

Taigi išvažiuojate iš aikštelės pamažu (verčiau porą kartų užgesti ir vėl užvesti variklį, negu išmalti ratais tokias provėžas, kurios trukdo išvažiuoti). Jei nepavyksta, mėginkite išvažiuoti įsisiūbavę. Paspaudei akseleratorių - atleidai, nuspaudei sankabą, vėl nuspaudei akseleratorių. Tikri meistrai taip gali ištraukti mašinas iš labai nemalonių situacijų, bet ir paprastiems vairuotojams toks pratimas gali praversti. Apskritai apie kai ką vertėjo pagalvoti pirmiau, kai ją čia statėte - nesisprausti prie kitų mašinų, kad, jei jūsų automobilis pradėtų slysti į šalį, neatsiremtumėte į jas. Jei sustojate trumpam, verčiau nesiartinkite prie šaligatvio, kur daugiausiai sniego - įsibėgėjęs ten įvažiuosite, bet vėliau nepavyks išvažiuoti. Verčiau sustokite kiek toliau nuo krašto. Blogiausiai sustoti ant kalniuko, jei vėliau nebus galimybės išvažiuoti atbulam. Pajudant iš vietos ratai tikrai slys.

Reikia paminėti vieną niuansą: atbuline eiga važiuoti į kalniuką lengviau, nes startuodama mašina nusileidžia ir padidėja užpakalinės ašies apkrovimas, sumažėja slydimo galimybė. Priekinių varomųjų ratų apkrova, atvirkščiai, sumažėja. Taip kilo žinomas receptas: mašinomis su priekiniais varomaisiais ratais važiuoti į kalniuką atbuline eiga. Tiesa, neverta šio būdo pervertinti - gal verčiau atsargiai nuvažiuoti į pakalnę ir pamėginti dar kartą, tik geriau įsibėgėjus. Žinoma, jei šalia nėra kitų mašinų, kurias jūsiškė, nuslydusi į šoną, galėtų subraižyti. Trečioji važinėjimo žiemą taisyklė - esant galimybei atsisakyti stabdymo stabdžių pamina, verčiau jau stabdyti varikliu.

Beje, šiuolaikiniai automobiliai su automatinėmis pavarų dėžėmis dažniausiai tai leidžia - jie „supranta", kad atleidęs akseleratorių vairuotojas tikriausiai nori stabdyti varikliu. Ir, žinoma, nereikia tikėtis iš automobilio stabdymo dinamikos kažko antgamtiško. Reikia laikytis saugaus atstumo ir pradėti stabdyti laiku. Pasireiškia prakeikti vasaros įpročiai: vairuotojas spaudžia paminą ir laukia įprastos tokiais atvejais mašinos reakcijos - bet ji vis važiuoja. Verčiau tik išvažiavus iš kiemo iškart ir nelaukiant, kol gyvenimas privers, pamėginti kelis kartus pastabdyti ir iškart suprasti, ko galima tikėtis iš šio proceso. Tiems, kurie turi įrengtas ABS, belieka paspausti paminą. Jei ABS nėra, tenka įmituoti jos darbą, greitai spaudžiant ir atleidžiant stabdį.

Tai vadinama trūkčiojamuoju stabdymu. Dar yra pakopinis, kai spaudimo jėga keičiasi kaskart, ir daugelis kitų būdų. Trūkčiojamasis stabdymas - pats paprasčiausias ir nelabai patyrusiems žmonėms verčiau juo ir apsiriboti.

Važiuojant tiesiu keliu, jei neprireikia stabdyti, problemų nekyla ir žiemą. Nebent užpakaliniais ratais varomą mašiną gali kiek pamėtyti į šalis, tai parodys vairuotojui, kad šiandien keliuose ne viskas gerai. Važinėjantys priekiniais varomaisiais ratais nesulaukia ir šito perspėjimo - kol žmogus nesugalvos kokio nors manevro, mašina važiuos sklandžiai.

Posūkis ir stabdymas - pagrindinės problemos žiemą. Sportininkai ir paprasti mėgėjai įveikia posūkius visiškai skirtingai. Šoninis slydimas sportininkui - įprastas ir naudingas reiškinys, eiliniam miestiečiui - atvirkščiai. Žiemą bet kuris vairuotojas turi stengtis nenoromis netapti sportininku. Tam reikia iš anksto pristabdyti ir įjunti mažesnę pavarą, kad posūkį įveiktų sklandžiai, nestabdydamas, nedideliu greičiu. Jeigu jūs prie posūkio priartėjote per daug greitai, mašina tiesiog į jį nebepataiko. Tai visiškai nepriklauso nuo pavaros tipo - bet kuri mašina pradeda slysti, tai palydima nemalonaus ratų cypimo. Būtent išgirdę cypimą nepatyrę vairuotojai ir supranta, kad ne viskas gerai. Kai mašina nenori suktis, natūrali reakcija - kuo stipriau sukti vairą. Išeina dar blogiau: priekiniams ratams tampa sunkiau vėl sukibti su danga. Abejotina, ar kam nors nesitreniravusiam tai pavyktų, bet tinkamas būdas yra toks: reikia atleisti akseleratorių, kiek sumažinti vairo pasukimo kampą. Atleidžiant akseleratorių priekiniai ratai daugiau apkraunami (mašina tarsi linkteli į priekį). Ratai pasukti į kelią mažesniu kampu, todėl didesnė tikimybė, kad jie sukibs su keliu ir pradės suktis. Tada vėl galima sukti vairą į posūkio pusę.

Visa kita, kas susiję su posūkiu - tai jau beveik iš sporto srities, kur eiliniam ir specialiai nemokytam vairuotojui verčiau nelįsti. Kartais tenka. Juk sportininkams viskas atvirkščiai - jie ir patys stengiasi sukurti šoninį slydimą. Mašinoje su užpakaliniais varomaisiais ratais dar reikia pasukus vairą paspausti akseleratorių. Užpakalinė ašis slysta ir mašina pradeda suktis ten, kur reikia. Problema ta, kad, kai tik pradedate slysti ir norite to išvengti, turėtumėte vairą sukti į tą pusę, į kurią slysta mašinos užpakalis. Tai, deja, sudėtingiau, negu sukurti šoninį slydimą.

Mašinoje, varomoje priekiniais ratais, akseleratoriaus paspaudimas niekada nesukels šoninio slydimo. Važiuojant užpakaliniais ratais varoma mašina ir nedideliu greičiu, sukurti šoninį slydimą padės rankinis stabdis: pasukame vairą ir patraukiame stabdį. Užpakaliniai ratai užsiblokuoja ir užpakalis pasisuka. Važiuojant dideliu greičiu taip nedaroma - galima sugadinti rankinį stabdį. Pirmiausiai reikia sumažinti greitį - mašinos priekis linkteli, priekiniai ratai apkraunami ir mažiau linkę slysti. Po šito, jei pasuksime vairą, gali prasidėti užpakalinės ašies šoninis slydimas. Jis padeda pasukti mašinos priekį reikiama kryptimi. Kad šoninis slydimas taptų stipresnis, reikia lengvai paspausti stabdį: labai lengvai, tik paliesti jį, kitaip užsiblokuos visi ratai ir automobilis pradės slysti į išorę. Nuspaudus lengvai, dėl masės persimetimo į priekį (linktelėjimo) lengvesnė užpakalinė ašis pradeda slysti.

Dar kartą pakartosime, kad visa tai ne eiliniams vairuotojams. Primenamame trečią būdą, kaip sukurti užpakalinės ašies šoninį slydimą priekiniais ratais varomose mašinose. Artėjant prie posūkio pirmiausiai reikia pasukti vairą į kitą pusę. Ir tik tada, kai mašina paklus, sukti į posūkio pusę. Šiuo išankstiniu posūkiu jūs tarsi išjudinate mašiną, o išjudinimas sukuria užpakalinės ašies šoninį slydimą. Va čia ir yra problema, kad iš bet kurio šoninio slydimo reikia išvažiuoti - tai sunkiau, negu jį sukelti.

Dar kartą - nerekomenduojame eksperimentuoti bendrojo naudojimo keliuose. Susipratusiai daugumai tereikia užsidėti žiemines padangas, važinėti sklandžiai, staigiai nestabdyti, vežiotis bagažinėje kastuvą, o lentynėlėje - draudimo polisą.

Parengta pagal užsienio spaudą