Tenka pripažinti, kad motociklų tema Autoreviu.lt sulaukdavo mažiau dėmesio, negu vertėtų. Dabar situacija pasikeitė. Padedami baikerių klubo „Kauno vilkai“ ir jokiam klubui nepriklausančio, tačiau daugeliui baikerių puikiai pažįstamo Jono Pugevičiaus, pradėsime taisyti šią informacinę spragą.

Motociklas – transporto priemonė ar gyvenimo būdas?

Pasak J. Pugevičiaus, anksčiau, tarybiniais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, tiems, kurie negalėjo įpirkti automobilio, motociklas, o ypač su vežimėliu, buvo pagrindinė transporto priemonė. Juo buvo važinėjama visus metus. Tie, kuriems per 30 metų, puikiai prisimena, kaip atsirado „Jawa“ motociklai su moderniais vežimėliais, turėję net užtempiamą stogą.

Vėliau situacija pasikeitė, o motociklas iš kasdieninės transporto priemonės virto savotišku prabangos atributu (dideli kelionių motociklai) arba savaitgalio gyvenimo būdu. Taip, geras motociklas kainuoja kaip geras automobilis, jam taip pat reikia priežiūros, jį galima papildomai puošti. Be to, baikeriai pripažino, kad B kategoriją, leidžiančią vairuoti lengvuosius automobilius, turi daugiau baikerių negu A kategoriją, leidžiančią vairuoti motociklus. Tik... jiems tai netrukdo. Darbo dienomis važinėjantys automobiliais, savaitgaliais baikeriai persėda ant motociklų ir atsigauna važinėdami naktimis arba tuščiais užmiesčio keliais. Važiuojant motociklu jaučiamas vėjas, aplinkos aromatai, paspaudus akseleratorių padidėja adrenalino kiekis kraujyje. Tai pojūčiai, kurių, kartą patyrus, norisi dar daugiau.

Taigi, vakarykštis motociklininkas su „Jawa“ ar „Iž“ ir šiandieninis baikeris su „britva“ ar „panasoniku“ – tai du visiškai skirtingi žmonės.

Kas tie „čioperiai“?

Sąlyginai šiandieninius baikerius galima suskirstyti į „britvininkus“ ir „čioperininkus“. Pirmieji važinėja nedidelėmis grupelėmis greitais sportiniais motociklais, vadinamosiomis „britvomis“. Didžiausias malonumas važiuojant tokiu motociklu – greitis, todėl „britvininkus“ liaudyje jau vadina „donorais“. Antrieji važinėja masyvesniais, triukšmingesniais „čioperiais“ – panašiais į „Harley Davidson“. Beje, „čioperininkai“ irgi sąlyginai skirstomi į „panasonininkus“ – važinėjančius japoniškais harlių analogais, ir „harlininkus“ – važinėjančius tik tikrais harliais. Paradoksalu, tačiau garsieji harliai... genda gerokai dažniau už jų japoniškus analogus. Matyt, norėdami apginti savo motociklus, „harlininkai“ ir sugalvojo priežodį: „Verčiau stumti harlį, negu važiuoti panasoniku“. Kita vertus, visi baikeriai draugiškai prižino, kad harlis – tai slapta kiekvieno svajonė.

Žodis „čioperis“ kilo iš angliško chop (apkapotas). J. Pugevičius pasakojo, kad anksčiau, maždaug XX a. viduryje, nusipirkę visiškai vienodus motociklus, jų savininkai, norėdami kuo nors išsikirti, daržinėse ar klėtyse perdarydavo savo „plieninius žirgus“, kad jie skirtųsi nuo kitų. Dažnai buvo naudojamos parankinės priemonės, o motociklai išeidavo tarsi apkapoti (apčiopinti). Taip pamažu įsigalėjo žodis „čioperis“ (apkapotas, perdarytas).

Kodėl baikeriai vilki odines striukes?

Tipinė „čioperininkų“ apranga – odinė striukė su antsiuvais – taip pat turi savo istoriją. Pirmieji baikeriai, jeigu juos galima taip vadinti, buvo... Pirmojo pasaulinio karo lakūnai. Po skrydžių jiems vyresnybė dovanodavo motociklus. Ant motociklų jie sėsdavo su savo darbiniais drabužiais – odinėmis striukėmis, kepurėmis ir akiniai. Taip karo lakūnų apranga tapo tradiciniais baikerių drabužiais. Be to, patys baikeriai pripažino, kad odinės striukės – labai praktiškas drabužis. Jos apsaugo ne tik nuo vėjo ar lietaus. Avarijos atveju ji saugo baikerį. Aišku, smarkiai griuvus šonkauliai gali lūžti, tačiau nebus nubrozdinimų ar pjautinių žaizdų.

Avarijas patyrę baikeriai labiau pradeda vertinti ir galvą saugančius šalmus, nes tik šalmai tikrai gali apsaugoti galvą. Visi kiti galvos apdangalai naudojami daugiau dėl grožio. Važiuodami kolonoje ar dieną mieste, baikeriai stengiasi dėvėti šalmą. Jeigu tenka važiuoti naktį arba nedidelį atstumą, dažnas baikeris leidžia pasimėgauti plaukus kedenančiu vėju.

Mitai ir stereotipai

Tai, kad baikeriai nedėvi šalmų, nereiškia, kad jie yra tipiški Kelių eismo taisyklių pažeidėjai. Taip, „britvininkai“ dažnai palaksto pažeidinėdami KET, o „čioperininkai“ Kelių eismo taisyklių stengiasi laikytis ir nesipykti su policija. Baikeriai prisipažino, kad policininkus sąlyginai galima skirstyti į dvi kategorijas – vieni žiūri į baikerius kaip į potencialius pažeidėjus ir stabdo bet kokia proga, kiti juos vertina kaip eilinius eismo dalyvius ir stabdo tik rimto pažeidimo atveju.

Taip pat mitas , kad kiekvienas baikeris – auksinių rankų mechanikas. Pasak „Kauno vilkų“, baikeris yra tas, kuris važiuoja motociklu, o ne tas, kuris jį tvarko. Tarp baikerių yra įvairių žmonių, mechanikų, kompiuterių specialistų, fotografų. Kiekvienas, ypač klube, daro tai, ką moka geriausiai, tad norint tapti baikeriu ar įstoti į klubą nebūtina mokėti užrištomis akimis išrinkti ir surinkti motociklą.

Tiesa, yra stereotipų, kuriuos kuria patys baikeriai. Po amerikietiškų filmų esame pripratę, kad baikeris – storas, nesiskutęs, vilkintis odinę striukę ir alų plempiantis vyriškis. Lietuvoje situacija kiek kitokia, bet, pasak pašnekovų, tipiškas baikerio šeimos biudžetas atrodo taip: 33 proc. visų pajamų – alui, 33 proc. – benzinui, 33 proc. – šeimai, į kurią įeina ir pats baikeris.

Baigiant

Beje, pasak tų pačių baikerių, geras motociklas turi dirbti garsiau už žoliapjovę ar dulkių siurblį, todėl negalvokite, kad visi baikeriai važinėja sugedusiais motociklais ir todėl jie taip baisiai plerpia. Motociklai tvarkingi, tačiau patys baikeriai specialiai pakabina tokius duslintuvus, kad išeidamos dujos keltų kuo didesnį garsą.

Be to, tik baikeriai supras, kodėl mašinose vežami šunys stengiasi pro langus iškišti galvas...

V. Misevičius

Nuotraukos - V. Lazarevo