Krizė - girdime per televiziją, krizė - skaitome laikraščiuose. Ta pati krizė lėmė ir mūsų kelionę. Dalis mūsiškių dėl labai pakitusios ekonominės situacijos negalėjo vykti. Ruošdamiesi kelionei supratome, kad tik vienas kitą gerai pažįstantys žmonės gali leistis į tokią kelionę: reikia visiškai pasitikėti vienas kitu, priešingu atveju sėkmės tikėtis sunku. Neilgai trukus paaiškėjo, kad Big Macho - paprasčiausias pagyrūnas, net ir vasarą retai sėdantis ant motociklo. Sužinojome, kad „Big Macho Cycles" iš tiesų nėra - tai tik vienas žmogus, kuris net nepradėjo ruoštis kelionei, nekalbant apie žadėtąjį rėmimą. Visi kiti - „Vorai MC" nariai, kandidatai ar „Vorų Broliai MCC" nariai numatytu laiku buvome pasiruošę.

Keturi motociklai (XJ900, R65, VT600 ir XL1200R) su „Jawa" priekabomis parengti kelionei. Visi išbandyti Lietuvos keliuose, kai kuriais nuvažiuota ir iki Tartu, tad nuvilti neturėtų. Visi mes pasiruošę šalčio išbandymams - nusipirkome įvairiausių šiltų drabužių, prie vairų pritvirtinome įmautes rankoms, pasiruošėme bet kuriuo paros metu statytis palapinę ar taisyti motociklus. Netikėtumai nesibaigė iki paskutinės minutės. Kaip techninės pagalbos automobilis turėjęs vykti apynaujis „Opel Vivaro", likus kelioms dienoms iki išvykimo, sugedo - lūžo pavarų dėžės dantratis. Lietuvoje reikiamos detalės rasti nepavyko, o atsiuntimas užtruko, tad automobilį teko skubiai pakeisti senutėliu „Mercedes Benz 124". Nepavyko išvengti ir važiavimo tranzitu per Baltarusiją, nes tragiškos būklės keliais apvažiuoti kaimyninę šalį gana sudėtinga...

Šiaip ar taip po audringų išlydėtuvių ankstyvą sausio 17-osios rytą pajudėjome nuo klubhauzo Vilniuje. Rūškanas rytas ir vos pora laipsnių žemiau nulio - ne tai, ko tikėjomės sausio viduryje, tačiau taip jau yra Linksmai palydėti iki Medininkų pasienio posto, įvažiavome į Baltarusijos teritoriją. Maloniai nustebome, nes sieną pervažiavome vos per 20 minučių, vykstant žaliuoju koridoriumi nereikėjo pildyti jokių deklaracijų, išvengėme daiktų patikros, neiškilo jokių problemų dėl kadaise „įvykdytų" vykimo tranzitu pažeidimų. Nenuvažiavus nė 70 km nuo sienos, užkaito R65 - apsipylęs dūmais senukas sustojo. Dalį Meistro darytų apsaugų nuo vėjo ir purvo teko pašalinti, nes variklis negalėjo natūraliai aušintis. Minske turėjome susitikti su Romanu („Rolling Anarchy MCC Belarus") ir paimti Baltarusijoje gamintus renginio „Snowdogs" ženkliukus, tačiau likus 20 km iki susitikimo vietos lūžo automobilinės priekabos rėmas. Romanas visą įgulą palydėjo iki savo namų, kur per porą valandų priekabos rėmą suvirinome.

Išvykstant jau stipriai snigo, nuotaika pagerėjo, nes galėjome važiuoti žiemos sąlygomis. Nuvažiavus apie 100 km už Minsko, R65 nebeužsivedė. Porą valandų prasikrapštėme tamsoje ir sningant, nosį žnaibant 2 laipsnių šaltukui, tačiau nieko nepešėme. BMW savo kelionę tęsė priekaboje, o Meistras - automobilyje. Buvome nusprendę tamsoje nevažiuoti, bet kitos išeities nebuvo, nes pačią pirmą dieną susidūrėme su techniniais nesklandumais. Nemaloniai nustebino Baltarusijos-Rusijos pasienis. Čia užtrukome porą valandų, kol pildėme transporto priemonių laikino įvežimo dokumentus, pirkome draudimus, darėme dokumentų kopijas ir pan. Ir vėl užkliuvo R65 - pasieniečiai nenorėjo leisti įvažiuoti į Rusiją, nes pastarasis nevažiavo sava eiga. Ilgai ginčijomės ir bandėme įrodyti, kad prašvitus sutaisysime ir važiuosime, kol pats pamainos viršininkas pasakė: „B..., poidu sam na etot cirk posmotret". Baisiai sunku jiems buvo suprasti, kaip vienam savininkui priklauso ir motociklas, ir automobilis, o kitam - motociklas ir priekaba, kurią tempia kito savininko automobilis...

Šiaip ne taip apie 1 val. nakties pasiekėme Smolensko prieigas, kur mus pasitiko „Road Dogs MC Smolensk" narys Indėnas. Mus apnakvindino „na baze junnich turistov" - gan keistai atrodėme mokinukų įstaigoje. Užtat motociklai buvo suvaryti į didžiulį šildomą garažą, kur tik apie 4 val. ryto Gedukas pastebėjo, kad ant BMW holo daviklio kontaktų prilipusi drožlytė, kuri trumpino. Ją pašalinus, R65 purptelėjo ir užsivedė. Prašvitus vėl leidomės į kelią. Sniego jau buvo iki kelių, rajoniniai Rusijos keliai - grynas ledas po sniego sluoksniu. Tik palikus bazę - stabdo milicija. Frazė, kaip perlas: „Nech... sebe - shipovannaja rezina..." ir, net nepatikrinęs dokumentų, pareigūnas mostelėjo važiuoti toliau. Mano užpakalinė padanga beveik plika. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad naują sudygliuotą padangą suvažinėsiu per 2500 km (tiek įsukau bandydamas motociklą žiemą), tad į kiekvieną statesnę įkalnę XL1200R teko stumti, o vairuoti buvo taip sudėtinga, kad kelis kartus buvau išlėkęs į priešpriešinio eismo juostą. M1 „Belarus" kelyje pirmą kartą susidūrėme su „reagentu" - cheminių elementų junginiu, kuris Rusijoje pilamas ant kelio dangos ir tirpdo ledą ir sniegą. „Reagentas" - didžiausias galvos skausmas visos kelionės metu, nes net ir spaudžiant -18 šalčiui buvome kiaurai peršlapę, visos jungtys trumpino, XJ900 ėmė dilti laidai, kelis sykius teko sustoti tvarkyti. Buvom pasirengę šalčiui, bet tokiai šlykščiai drėgmei - tikrai ne.
Temstant pasiekėme Maskvą, kur mus pasitiko Nickas („Vorai MC Nomads"): motociklai vėl šildomame garaže, mes sėdime prie vaišėmis ir šeimininkės Anos pyragais apkrauto stalo ir džiaugiamės gyvenimu. Apskaičiavę laiką nusprendėme pirmadienį praleisti Maskvoje - pailsėti, aptvarkyti motociklus, apžiūrėti miestą. HD teko permontuoti užpakalinę padangą - sutrintą žieminę pakeisti į naują vasarinę. Vėlyvą vakarą (tuomet Maskvoje mažiau automobilių spūsčių) vykome į svečius pas „Brotherhood MC Russia" ir „Hells Angels MC Russia". Smagiai pasisėdėję klubhauze, visi važiavome prie Kremliaus, į kitas lankytinas Maskvos vietas. Parsiradome tik apie 4 val. ryto, tad nusprendėme išsyk ir važiuoti, kol neprasidėjo spūstys. Ankstyvas rytas, snyguriuoja, - 2, šlapia, o mes dardame Riazanės link. Pastebėjome, kad reikia atidžiai tikrinti sąskaitas ir grąžą, nes kavinėse apgaudinėja kiek tik gali, manydami, jog užsieniečiai arba pinigų neskaičiuoja, arba apskritai nemoka skaičiuoti. Kelionės metu lūžo HD ir „Yamaha" demferiai, tad nusprendėme, jog šie įrenginiai neapskaičiuoti motociklams su priekabomis.

M5 keliu pasiekėme Šacką ir apsistojome vieninteliame miestelio viešbutyje „Turist". Reikia paminėti, kad 150 km iki Šacko ir tiek pat už jo nakvynei vietų nėra, tad šios įstaigos administracija daro, ką tik nori. Mums neišnuomojo kambario su šiltu vandeniu, nes buvome perdaug purvini, tačiau kažkoks ūkvedys leido nusiprausti... katilinėje. Nakvynė už 250 rublių „viešbutyje" su tarakonais, tačiau džiaugėmės gavę stogą virš galvos ir į saugomą kiemą suvarę savo techniką (už saugojimą taip pat teko sumokėti). Giedras rytas, minus aštuoniolika, varvantys purvais motociklai ir „reagentas" visur, kur tik prisilieti. Nė vieno motociklo nepavyko užvesti be papildomos pagalbos - tempimo ar automobilinio akumuliatoriaus su gnybtais. HD ėmė kiurti laidai, jis veikė tik vienu cilindru, kiti motociklai taip pat labai nenoriai dirbo, tačiau išriedėjus į kelią viskas stabilizavosi. M5 - normalus kelias, kaip Vilnius-Kaunas, panašūs ir transporto srautai. Važiuojant 100 km/val. greičiu jokio diskomforto, važiuoti niūroka - aplink sniegu padengtos Rusijos platybės, nušiurę kaimeliai ar miesteliai, o jų prieigose - būriai čigonų. Didžiąją transporto dalį sudaro tolimųjų reisų vilkikai, kuriuos lenkdamas būni aptaškomas „reagentu" nuo šalmo iki batų. Dėl „reagento" neįmanoma važiuoti ir atviru šalmu, nes jis graužia ne tik akis, bet ir veidą, o burnoje nuolat jauti aštrų sūrumą.

Privažiavus N. Lomovą nuleido XJ900 priekinį ratą, pripūtus rankine pompa pavyko sava eiga pasiekti ratų montavimo dirbtuvėles. Dauguma mūsų pakelėje nusipirko untus - batus su veltinio padu ir avikailiu, pirkome po 1200-1300 rublių už porą. Kas pirko - nesigailėjo, nes apsiavę untus braidyti po sniegą galėjome vasarinėmis puskojinėmis. Kas keliasdešimt kilometrų - DPS („Dorozhno patrulnaja sluzhba") postai. Dažnai stabdo, o milicininkų frazės viena už kitą dailesnės. Standartinė situacija:
- Kuda edete?
- V Samaru.
- Ot kuda?
- Iz Vilniusa.
- Och..i, b...!
Dažnai net dokumentų netikrindavo.

Pakeliui R65 vėl teko kelti į priekabą, nes sutemus išėjo iš rikiuotės priekabos rato guolis. Vietoje pašalinti gedimo negalėjome, nes nei atsarginio motociklo priekabos rato, nei guolio... Kitą naktį planavome nakvoti 25 km už Kuznecko esančiame motelyje, kurį rekomendavo ir mums rezervavo Olegas iš Penzos („Rolling Anarchy MCC Russia"). Už tuos pačius 250 rublių gavome europinio remonto tipo kambarėlius ir saugomą stovėjimo aikštelę. Paaiškėjo, kad sumokėjus 70 rublių galima pakliūti į jau iškūrentą pirtį, kuria su didžiausiu džiaugsmu ir pasinaudojome. Pirtyje Olego siųstas pažįstamas Volodia su visais kailiniais įgarmėjo į pirtį ir įteikė du javos ratus. Iš pat ryto pradėjome remonto darbus ir nusprendėme, kad geriau pakeisti tik rato guolius. Pora valandų perkant ir keičiant guolius ir - Meistras vėl kelyje. Ketvirtadienio popietę pasiekėme nacionalinį parką „Samarskaja Luka". Planavome ketvirtadienį vykti į renginio vietą, ramiai pasistatyti palapinę ir laukti penktadienio programos, tačiau, stovint prie nacionalinio parko ženklo, privažiavo Olegas ir pareiškė, kad mes jau laukiami bare „Siniaja Dynia", kur mums ir visiems kitiems atvykusiems diena anksčiau organizuojamas vakarėlis.

Penktadienio rytą vieni iš pirmųjų pasiekėme renginio vietą - Fiodorovką. Vos pasistačius palapinę mus pradėjo lankyti rusai motociklininkai. Nutarėme, kad mums į svečius iki gretimų palapinių pėsčiomis vaikščioti neįdomu, tad visur važiuodavome motociklais. Iki pat paryčių raižėme teritoriją, kol prisistatė milicija ir nusprendėme, kad jiems teisių neatiduosime, mainais pažadėjome į centrinę Fiodorovkos gatvelę nevažiuoti.

Šeštadienį veiksmas įsibėgėjo - susirinko daugiau negu 1000 renginio lankytojų, suvažiavo įvairių Rusijos klubų atstovai motociklais, autobusiukais. Pagrindinė renginio pramoga - „Unimoto" varžybos. „VI Snowdogs" renginio metu vyko I Rusijos „Unimoto" čempionato etapas. „Unimoto" -vienratis iš dalies valdomas motociklas, skirtas „drago" lenktynėms, lenktyniaujama sniege, ant ledo ar purve. Varžytasi keliose klasėse „Ural", 250-400 cc, 400-750 cc, 750 cc iki „begalybės" ir „Elektro". „Unimoto" - vertos dėmesio varžybos, nes motociklininkai varžosi beveik nevaldomomis transporto priemonėmis, kurias turi pasigaminti patys. Neretai šie aparatai tapdavo nevaldomi ir rėždavosi į trasos šonuose supiltas pusnis. Didžiausių žiūrovų simpatijų sulaukė vienintelė varžybose dalyvavusi mergina Marijana, į „Snowdogs" atvažiavusi su draugu iš Maskvos (apie 1000 km) motociklu „Ural", o savąjį „unimoto" atsivežė priekaboje vietoj lopšio. Mus visą šeštadienį kalbino žiniasklaidos atstovI. Kadangi įveikėme didžiausią atstumą (2424 km), apie mus reportažus parengti norėjo NTV, RTR, II kanalo, Samaros regioninė ir kitos televizijos. Tuo labiausiai džiaugėsi Meistras, dalindamas interviu į kairę ir dešinę. Jis jau popiet buvo atpažintas vietinėje parduotuvėlėje kaip Didysis Keliautojas. Laimėjome ir pagrindinius prizus - peilį, taurę ir knygą už didžiausią įveiktą atstumą. Pavakare visus linksmino vietos kapelos, žmonės vaikščiojo po stovyklą grodami įvairiais rusų liaudies instrumentais.

Sekmadienio rytą pakilios nuotaikos - tikslas pasiektas, pagrindinis prizas laimėtas, giedras ir sausas oras, taigi susiruošėme atgalios. Nusprendėme važiuoti ilgesniu keliu, bet tikėdamiesi įvairovės ir naujų nuotykių. Taigi nuo Syzranės pasukome Uljanovsko link, tikėdamiesi pro Čeboksarus grįžti M7 „Volga" keliu. Pravažiavome Uljanovską. Važiuojant maždaug 100 km/val. greičiu, lūžo BMW priekabos rato ašis ir ratas nuriedėjo į priekį, aplenkdamas patį motociklą, išriedėjo į priešpriešinio eismo juostą ir, pašiurpinęs autobuso keleivius, nulėkė į griovį. Kaip į griovį nenuriedėjo Meistras - paslaptis iki šiol, tačiau nepaisant įvykio, pastarasis užsispyrė važiuoti dviem ratais, o lūžusią priekabą - vežtis namo.
Pradėjo reikštis rimti peršalimo požymiai: Vasia vairuoti nebegalėjo, kiti šiaip - kosėjo ir slogavo. Geriausiai jautėsi Meistras, važiuodamas dviem ratais tiek per sniegą, tiek per plikledį, iš po šalmo plevėsuojančiais žilais plaukais... Sustabdžius milicijai, senolis pirmas prišokdavo ir nusiėmęs šalmą klausdavo: „Ty chto, menia po televizoru nevidel?" M5-M7 keliai paliko kuo puikiausią įspūdį - lygūs, neišdaužyti, vienas kitas automobilis, o svarbiausia - be reagento! M7 nedaug kuo skyrėsi nuo M5 - nykios apylinkės, daug sunkvežimių, tik daugiau duobių ir reagento. Vienuoliktą kelionės dieną visiems vairavusiems motociklus skaudėjo strėnas ir nugaras. Teko pirkti įvairių tepalų ar vaistų nuo skausmo. Nusprendėme, jog tai dėl duobėtų kelio atkarpų ir kratymo.

Važiuodami atgal vėl nakvojome Maskvoje, kur šventėme Meistro 57-ąjį gimtadienį. Visi draugiškai pažadėjome grįžę padovanoti naują javos priekabą. Neišvažiavus iš Rusijos visų motociklų elektros įranga pradėjo „grybauti": XJ900 įjungus posūkio signalą pradėdavo veikti tachometras, o spidometras apskritai nerodė gyvybės ženklų, HD kairys posūkio signalas įsijungdavo pats, kada norėdavo, VT600 stop žibintas degdavo, kai pati sugalvodavo, o gabaritas apskritai nebeveikė, o BMW laidai užsidegė... degalinėje. Gerai, kad laiku spėjome patraukti motociklą... Laidus sudurstėme, tačiau krovimas dingo. Be to, važiuojant sprogo automobilio priekabos ratas, sulankstė ir ratlankį. Visa laimė, kad turėjome kuo pakeisti. Kuo arčiau Lietuvos, tuo šiltesnis oras. Prie Minsko tebuvo minus vienas ir lijundra, pereinanti į paprastą lietų. Prieš pat Baltarusijos-Lietuvos sieną išėjo iš rikiuotės hondos starteris, tad paskutinę sieną kirtome šlapi, purvini ir du motociklus stumdami. Baltarusiai nenorėjo išleisti, nes mokant už kelius ant kvito neteisingai buvo užrašytas automobilio numeris. Teko eiti pas vyresnįjį ir sutikti su visais kaltinimais, nes iki Lietuvos tebuvo likę keli žingsniai. Užtat kirtus sieną mus pasitiko broliai mojuodami trispalve ir taškydami šampano purslais.

Klubhauze sutiktuvės, cepelinai, pokalbiai prie bokalo alaus ir klausimas: „Kur važiuosime kitą kartą?".

Straipsnis ir nuotraukos iš „VORAI MC" archyvo