1956 metų spalį pasaulį išvydo trys serijinės mašinos GAZ 21 „Volga“, o 1957 metų balandį buvo pradėta masinė jų gamyba. Per 14 metų pagaminta ir parduota 640 000 automobilių.

Automobilio sukūrimo pradžią galima nukelti į1948 metus, kai buvo suplanuota modernizuoti „Pobedą“. Buvo sukurti tik trys bandomieji pavyzdžiai. GAZ modernizacija gamykloje pradėta po trijų metų. Nei vienu, nei kitu atveju mašina nė iš tolo nebuvo panaši į „Volgą“, bet būtent šie bandymai lėmė vėlesnį jos atsiradimą.

Projektinį modelį kūrė tarptautinė komanda: vyr. konstruktorius Aleksandras Nevzorovas, dizaineris – Levas Jeremejevas, variklį kūrė amerikietis Haris Evartas, išorės projektą – anglas Džonas Viljamsas. Savo indėlį įnešė ir Jurijus Dolmatovskis, pasiūlęs variantą NAMI-013 su varikliu gale. Šis modelis buvo atmestas dėl per didelio „modernizmo“. Viljamo variantas su aiškiai išreikštais „raketos“ sparnais buvo atmestas dėl technologinių sumetimų. Galiausiai laimėjo Jeremevas, kurio projekto formos labai priminė JAV gaminamą „Ford Mainline“. Iš šio modelio norėta pasiskolinti ne tik stilių. Inžinierius sudomino automatinė pavarų dėžė, kurią norėta panaudoti be pakeitimų. Deja, silpnesnis GAZ variklis nesugebėjo pasukti amerikietiškos AKP hidraulikos. Tai buvo vėliau, o kol kas „Volga“ neturėjo savo variklio ir galinio tilto. Vykdydama prisiimtus įsipareigojimus, GAZ gamykla pirmuosius modelius išleido 1956 metų spalį, bet iki kitų metų liepos mašinoje buvo montuojamas iki 65 AG pagerintas variklis su vožtuvais apačioje. Dalis pirmųjų modelių gavo triukšmingus „Pobedos“ galinius tiltus, dalis – apkarpytus ZIM‘o tiltus, 50 proc. jų buvo aiškiai brokuoti. Didžioji dalis iš 1100 pagamintų mašinų atiteko taksi parkui ir kitoms valdiškoms žinyboms.

Tarybinė plano įvykdymo ir viršijimo sistema „Volgos“ istorijoje padarė ir teigiamų dalykų. Dvi modernizacijos, 1959 ir 1962 metais buvo įvykdytos būtent laikantis valstybinio plano – gamyklai nuolat reikėjo atsiskaityti apie patobulinimus ir naujovių įsisavinimus. Versijos daugiausia skyrėsi priekio apipavidalinimu. Tą labai taikliai pastebėjo žmonės, pirmąjį, 1957 metų modelį pakrikštiję „Žvaigžde“, antrąjį – „Rykliu“, trečiąjį – „Banginio ūsu“. Įdomi yra pirmosios serijos mašinų priekio apipavidalinimo istorija. Pasak oficialios informacijos, Georgijui Žukovui, vertinusiam vieną pirmųjų bandomųjų egzempliorių, 1955 metais nepatiko radiatoriaus grotelės. Dizaineriai, norėdami įtikti maršalui, skubiai prie jų pritaisė žvaigždę. Beje, yra ir neoficiali versija. Esą antrasis vertintojas – Nikolajus Bulganinas – paklausė, kodėl „Volga“ nepartinė? Taip stilistai turėjo pridėti būtiną tarybinį simbolį. Taip pat nuo buferių buvo pašalintos „iltys“. 1962 m. nuo „Volgos“ variklio dangčio buvo nuimta visiems įprasta tapusi elnio figūrėlė. Tai atsitiko dėl trijų priežasčių. Pirmiausiai, elnias buvo labai populiarus tarp heraldikos kolekcionierių ir šiaip chuliganų, todėl dažnai kentėjo ne tik dažai, bet ir variklio dangčio metalas. Antra, susidūrimo su pėsčiaisiais atveju jis tapdavo mirtinu ginklu. Galiausiai, važiuojant 100 km/val. greičiu, ragai sukurdavo tokį oro srautą, kad į priekinį stiklą lėkė purvas ir dulkės.

Šiaip 21 „Volga“ patyrė daugiau negu tris modernizacijas. Pirmojoje serijoje labai greitai buvo atsisakyta modelių su automatine pavarų dėže. Originalios, o ne pasiskolintos iš amerikiečių, konstrukcijos APD nebuvo galima aptarnauti atkampiuose TSRS rajonuose. Tai buvo greitai suprasta ir visi 700 vienetų su APD buvo palikti Maskvoje ir Leningrade, kur juos pardavė arba padovanojo garsiems to meto žmonėms. Greitu laiku automatus pakeitė mechanika, nors pagal spec. užsakymą volgos su APD gamintos iki 1962 metų.

Antrosios serijos volgose nebeliko ir centrinės tepimo sistemos. Sukurta pagal amerikietišką pavyzdį ji neatlaikė rusiškos eksploatacijos sunkumų. Jos vamzdeliai linko ir trūkinėjo, gamyklose trūko tepalams atsparios gumos. Laikui bėgant vairuotojams pasidarė nebesvarbu, kur ir kada sutepti važiuoklę, todėl po solidžių įstaigų langais atsirado tepalų dėmės – tarsi „Volga“ būtų leidusi skysčius per susidėvėjusius riebokšlius.

Ne kartą buvo keistos mašinos salono apdailos medžiagos, koreguotos įrangos kombinacijos, svirtelių amortizatoriai keičiami teleskopiniais, gerinamas variklis. Per visą gamybos laikotarpį GAZ 21 konstrukciją buvo ne kartą tobulinama, o kiek dar buvo modifikacijų. Dažnai skirtumai nebuvo svarbūs, tačiau pakeitimų buvo. Tarkim volgose taksi neturėjo antenos, žiebtuvėlio ir elnio figūrėlės, neatsilenkdavo priekinės sėdynės nugarėlė, tačiau buvo žalia lemputė ir taksometras. Vėliau ištisinę priekinę sėdynę pakeitė dvi atskiros, iš kurių dešinę galima buvo sulankstyti. Į Vidurinės Azijos respublikas ir pietus tiekiamose mašinose buvo montuojami ventiliatoriai su šešiais, o ne su keturiais sparnais, jose nebuvo krosnelės ir radiatoriaus grotelių, dažomos jos buvo ryškiais ir saulę atspindinčiais dažais. Kai kuriose mašinose nebuvo termostato. Įvairumu pasižymėjo eksportuojamos versijos, bet tai – atskira tema.

Partijai buvo svarbu dalyvauti užsienio automobilių rinkose. Labiausiai tam tiko naujoji „Volga“. Pirmoji užsieniečiams buvo pasiūlyta „žvaigždė“, tačiau būtent žvaigždė jiems ir nepatiko. Ji per daug aiškiai asocijavosi su priešišku tarybiniu režimu, todėl skubiai buvo paruošta versija su „ryklio nasrais“. Ji gavo geriausias apdailos medžiagas ir chromuotus priekinių stiklų apvadus. Variklio galia buvo padidinta iki 80 AG.

Vėliau variklio galia buvo padidinta iki 85 AG. Sėkmingiausiu variantu galima vadinti dyzelinį variklį, deja, jį kūrė ir gamino ne GAZ‘o specialistai. Dyzelinių volgų gamybos iniciatoriai buvo belgų importuotojai – bendrovė „Scaldia“. Belgams buvo siunčiami automobiliai be variklių. Užsienyje buvo montuojami net trijų tipų varikliai. Pirmieji – angliški 1,6 l 48 AG „Perkins“. Vėliau pradėti montuoti angliški 2,3 l 62 AG „Rover“. Paskutiniai buvo 1,9 l 58 AG „Peugeot“ agregatai. Nepaisant to, kad tokių mašinų tebuvo išleista 167, faktas yra vienas ryškiausių „Volgos“ istorijoje.

Eksportas pradžiugino ir tarybinius piliečius. Modeliai su geresne vidine apdaila ir chromuotais priekinio stiklo apvadais pasirodė ir vidaus rinkoje. Beje, nepaisant „geležinės uždangos“ GAZ volgas eksportavo į Belgiją, Suomiją, Austriją, Olandiją, Norvegiją, Švediją, Indoneziją, Graikiją, Kiprą, Angliją ir Varšuvos pakto šalis. Šalims, kuriose važinėjama kairiąja puse, buvo gaminami automobiliai su vairais dešinėje pusėje. Jie nuo kitų skyrėsi grindyse sumontuota pavarų dėžės svirtimi. Beje, į užsienį buvo eksportuojamas ir universalas.

Pailgintas kėbulas GAZ‘e buvo kuriamas ne kaip universalas. Gaminant pirmąją seriją buvo sukurtas furgonas, kurį buvo planuojama naudoti kaip miesto krovininį transportą. Savo aktualumo ir rentabilumo šis modelis neįrodė, tačiau tapo serijinio GAZ 22 universalo, pasirodžiusio 1962 metais, pirmtaku. Tokios mašinos labai reikėjo tarybiniam piliečiui, kiekvieną šiltesnį savaitgalį skubėjusiam į sodus. Deja, valstybinės institucijos nusprendė kitaip, modelis nebuvo pardavinėjamas. Juos galėjo įsigyti tik garsūs žmonės. Tokią mašiną turėjo Jurijus Nikulinas, sugebėjęs įtikinti valdžią, kad jam, cirko rekvizitų pervežimui, reikia didesnės mašinos. Yra kelios 22 „Volgos“ modifikacijos. Be pietums skirto, eksportuojamojo ir taksi variantų, valstybinės žinybos gavo greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilius. Specialiai Leonidui Brežnevui buvo pagamintos penkio, visais ratais varomos mašinos.

Modelį patrauklesnį padarė suomių bendrovė „Konela“. Suomiams labai tiko universalas, jie net padidino jo keliamąją galią nuo 400 iki 600 kg, o vėliau pasiūlė aštuonių vietų modifikaciją.

21 „Volga“ buvo turbūt geriausias Gorkio automobilių gamyklos įvykis. Mašiną labai dažnai buvo galima išvysti kino filmuose, 24 000 buvo eksportuoti į užsienį, ją pamėgo visi socialiniai sluoksniai, ji nušvietė tolesnį „Volgos“ vystymosi kelią ir tapo savo laikotarpio automobiliu. Ganėtinai patogiu, greitu, prieinamu. Panašu, kad tai buvo didžiausia GAZ sėkmė.

Tarp visų volgų buvo viena įdomi modifikacija, tapusi ištiso reiškinio tarybinėje automobilių pramonėje, pradžia. 23 modelis gavo 195 AG V tipo „Čaikos“ variklį. Tarybų Sąjungoje organų užsakymu buvo galima pagaminti bet ką. 1962 metais būtent „paprašius“ KGB ir buvo sukurta GAZ 23. Tai nebuvo labai paprasta. Į palyginti nedidelę erdvę po variklio dangčiu reikėjo įdėti didžiulį 5,5 l V8 variklį. Buvo atliktos dvi modifikacijos: suspaustas vairo velenas ir nuo variklio nuimtas vakuuminis stabdžių stiprintuvas. Šių mašinų vairuotojams buvo nelengva: dėl gerokai sunkesnio negu „Volgos“ variklio išaugo mašinos dinamika, todėl stabdžių paminą, turint omenyje, kad stiprintuvo nebeliko, tekdavo spausti labai stipriai. Be to, žiemą keldavo problemų ir galiniai varantys ratai. Situaciją palengvindavo nebent papildomas 100 kg svoris bagažinėje. Teleskopiniai amortizatoriai buvo pakeisti svirtiniais. KGB turėjo 600 GAZ 23 vienetus, nes ši mašina nieko nenusileido tokiems vakarietiškiems modeliams kaip „Morgan“ ar „Porsche“.

Viešųjų ryšių ir reklamos Tarybų Sąjungoje nebuvo, tačiau Gorkio gamyklos automobiliai buvo labai plačiai reklamuojami. Dėl to pasistengė režisieriai, nuolat filmuodavę 21 modelį. Pagrindine kino epopėja, kur „Volga“ pasirodė puikiai, reiktų laikyti Eldaro Rezanovo filmą „Saugokis automobilio“. Ji puikai ištvėrė važiavimą bekelę, vikriai paspruko nuo „Uralu“ važiuojančio VAI inspektoriaus.

Komedijoje „Briliantinė ranka“ Leonidas Gaidajus mašiną nustūmė į antrą planą, bet pateikė ją žiūrovams kitokiu rakursu. Pagal pasirodymą ekrane kaip taksi mašina GAZ 21 muša visus rekordus. Be to, ja mielai naudojasi ir milicija, ir kontrabandininkai.

Henriko Oganesjano filme „Trys plius du“ buvo parodyti „Volgos“ sugebėjimai įveikti staigius posūkius. Kaip šauniai Andrejus Mironovas, Jevgenijus Žarikovas ir Genadijus Nilovas varė savo 21-ąją staigiais Krymo serpentinais vydamiesi silpnąją lytį, prieš tai kalbėjosi apie GAZ 21 privalumus, palyginus su nelabai vykusiu zaporožiečiu. Taip pat šiuo atveju „Volga“ buvo pristatyta kaip puikus turistinis automobilis. Stogas puikiai atlaiko nemažą svorį, bagažinėje telpa trijų žmonių daiktai, o saloną nesunku paversti patogiu kempingu. Be to, tik iš šio filmo šalis sužinojo, kad joje galima miegoti trise.

Vienas paskutiniųjų „Volgos“ vaidmenų, kur ji pristatoma kaip šarvuotis – seriale „Smogiamoji jėga“. Ten su ja važinėjama aiškintis santykių, taranuojamas „Jeep Grand Cherokee“ ir pan. Režisierius ir scenaristus galima pagirti už tai, kad filme 21-oji „Volga“ savo gyvenimo nebaigia apimta liepsnų. Masiniuose vaidmenyse, pirmame ir antrame planuose „Volga“ nusifilmavo daugybėje filmų. Ir ne tik sukurtų TSRS ar Rusijoje. Kartu su GAZ 24 ji šmėkšteli viename iš filmų apie Bondą. Yra ir daugiau vakarietiškų filmų, kuriuose ji buvo filmuojama. Panašu, kad 21-oji dar ilgai nedings iš kino ekranų.

Mažai kas žino, kad 1965 metais GAZ gamykloje buvo bandoma sukurti elektroninę įpurškimo sistemą. Įsivaizduokite, kokį žingsnį žengė inžinieriai, pereidami nuo vienos kameros karbiuratoriaus prie tokio sudėtingo ir aukštų technologijų kuro padavimo mechanizmo. Ir tai vyko tuo metu, kai „Mercedes“, kaip šios srities lyderis, galėjo gaminti variklius su mechaniniu įpurškimu.

„Volgos“ variklis turėjo ant kuro bako montuojamą elektrinį kuro siurblį. Keturi elektriniai purkštuvai ir kuro rampa, be to, viską valdantis procesorius. GAZ įpurškimo sistema, jei lygintume ją su šiandienine, buvo gerokai paprastesnė. Sistemos „smegenys“ rėmėsi tik išretėjimo daviklio rodmenimis. Toje sistemoje buvo galima nevertinti oro sąnaudų, nereikėjo nustatyti lyninės sklendės padėties, matuoti oro ir aušinimo skysčio temperatūros. Šildymo režimą valdė mišinį pariebindavęs rezistorius, jį galėjo valdyti vairuotojas, nes jis buvo sumontuotas siurbimo rankenėlės vietoje.

Nepaisant visų privalumų, ši sistema liko neįvertinta. Ji aplenkė variklį, ant kurio buvo montuojama. Įpurškimui reikėjo gero variklio įsisukimo, o tuometinis variklis maksimaliai galėjo suktis 5000 aps./min. Tiesa, ir toks 2,5 l variklis išvystydavo net 130 AG. Tuo metu tai buvo neregėta galia, pasiekiama sutaupant 20–30 proc. kuro. Deja, sistema aplenkė savo laiką, todėl 21 volgos iki pat jų gamybos pabaigos turėjo tenkintis karbiuratoriais.