Volga GAZ 24 yra vidutinės klasės lengvasis automobilis, skirtas eksploatuoti įvairaus tipo kietos dangos keliuose. Ši mašina puikiai važiuoja net duobėtu žvyrkeliu, taigi pagal šį rodiklį GAZ 24 patvirtino „Volgos“ – tikro tarybinio automobilio (tvirto ir ištvermingo) paskirtį: jis skirtas tam, kas TSRS buvo vadinama keliais.

Pirmoji 24 serija pasirodė 1968 m., o oficiali gamyba pradėta tik nuo 1970 m. liepos 15 d., kai nuo Gorkio automobilių gamyklos konvejerių sedanai GAZ 24 ir taksi GAZ 24 01 išstūmė pirmosios kartos volgą – GAZ 21.

Pagal konstruktorių sumanymą GAZ 24 – bendrosios paskirties mašina, bet pirmiausiai dėl nedidelių gamybos apimčių jos buvo skiriamos valstybinėms įstaigoms ir taksi, o asmeniniam naudojimui volgas galėjo įsigyti tik išrinktieji.

Automobilis turėjo karbiuratoriaus 95 AG 2,45 l ZMZ–24 D variklį, naudojantį AI 92 benziną. AI 76 benziną tuo metu naudojo 85 AG modifikacija ZMZ–2401, o suskystintas dujas – variantas ZMZ–2407, sukurtas taksi automobiliams GAZ 24 07, kurie pasirodė 1977 m.

1975 m. variklio aušinimo sistemą papildė išsiplėtimo bakeliu ir pradėtas naudoti tosolas, palengvinęs mašinos eksploataciją žiemą. Kuro ir tepalų sąnaudos ir tada buvo nemažos.

Automobilis GAZ 24 yra pelnęs ir tarptautinį pripažinimą: modelis auksiniais medaliais buvo apdovanotas 1969 m. Plovdivo ir 1970 m. Leipcigo parodose.

Tiesus prietaisų panelis turėjo juostinį spidometrą ir atskirai sumontuotas matavimo prietaisų skales. Valdymo įranga buvo asketiška, o vairo apvadas plonas ir slidus. Prietaisų panelis buvo pakeistas 1975 m. – spidometras tapo rodyklinis, truputį pakeisti buvo ir kita valdymo įranga. Priekinė sėdynė su maža pagalvėle ir atverčiamu ranktūriu leido priekyje sėdėti trims žmonėms. 1977 m. salonas buvo modernizuotas: priekyje liko tik dvi atskiros vietos, nes kitaip nebuvo galima įrengti privalomais tapusių saugos diržų. Tada jie, bet dar ne visuose modeliuose, buvo pradėti montuoti ir automobilio užpakalyje.

Taksi GAZ 24 01, nudažyti ryškiai geltona spalva, nuo bazinio sedano skyrėsi praktišku dirbtinės odos salonu, taksometru, žalia lempute, o užpakalinėse sėdynėse nebuvo atverčiamo ranktūrio. 1972 m. buvo pradėtas gaminti universalas GAZ 24 02. Išskirtinė šio penkiadurio automobilio, kurio gamyba tęsėsi iki 1987 m., savybė buvo sudedamos antros ir trečios eilės sėdynės, kurias buvo galima skirtingai sulankstyti ir gauti kelis krovininio ar keleivinio salono variantus. Taip pat buvo sustiprintos užpakalinės lingės ir montuotos sustiprintos padangos, bet užpakaliniai žibintai buvo, ir liko, kaip sedano. Virš užpakalinių durelių ant stogo buvo įrengti reflektoriai, kurie perskirstydavo oro srautus ir užpakalinis stiklas mažiau tepdavosi. Automobilio ilgis buvo 4735 mm, plotis – 1820 mm, ratų bazė – 2800 mm, provėža 1420/1470 mm, kaip ir sedano, o aukštis padidėjo 20 mm (iki 1510 mm).

Modifikuotos taksi su deforsuotu varikliu buvo žymimos GAZ 24 04. Greitosios pagalbos mašina, skirta keturiems keleiviams ir ligoniui neštuvuose, vadinta GAZ 24 03. Ji papildomai turėjo sukiojamą žibintą, signalines lemputes, neštuvus, saloną su spec. įranga, nuo priekinių sėdynių atskiriamą pertvara. Kairėje kraštinės durys buvo užblokuotos ir nenaudojamos.

Be minėtų modifikacijų – taksi ir greitosios – buvo milicijos, su dyzeliniais varikliais (skirtos spec. tarnyboms) ir mašinos, kurui naudojusios suskystintas dujas.

Pirmos kartos GAZ 24 buvo gaminamos iki 1986 m. (universalai iki 1987 m.), kai juos visiškai išstūmė nauja karta – GAZ 24 10. Pastarosios mašinos buvo gaminamos iki 1992 m. balandžio. Per 22 šių mašinų gamybos metus buvo pagaminta 1 481 561 mašina.

Techninės GAZ 24 2.4. charakteristikos

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.