Džiugu, kad pasidėję vasariški renginiai sulaukia ir vis didesnio visuomenės susidomėjimo, o mūsų skaitytojai nepamiršta įspūdžiais iš tokių renginių pasidalinti su mumis. Šiandien su malonumu pristatome panevėžietės Milenos Marcinkevičiūtės reportažą iš retro automobilių sezono atidarymo.

Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobilis" visus automobilių mėgėjus gegužės 1 d. sukvietė į Pasvalį, kur vyko tradicinis istorinių transporto priemonių sezono atidarymas „Mes važiuojam 2010".

Esu daugelio senų ir senovinių dalykų gerbėja, vargu, ar yra kas labiau atimantis kvapą kaip senovinės mašinos. Net visi skraidantys objektai lieka antroje vietoje, net ir labradorai, kuriuos pamačiusi vos susitvardau nenulėkusi ir jų neapkabinus, net pačiai seilės kaip šuniui tįsta.

Atrodo gyvenu ne miško glūdumoj, ne oloj, bet apie tokius renginius sužinojau neseniai. Sužinojusi „pakėliau vėją": kodėl man niekas niekada nesakė?! Pasirodo, kaip visada - visi viską žino, tik nesako.

Šiemet, laimė, sužinojau ne tada, kai jau per vėlu. Taigi patyriau euforiją. Net savo parodos atidarymą atšaukiau bijodama praleisti renginį.

Keletą dienų prieš renginį netyčia atsidūriau šalia ponų Zigmantų mašinų. Galvojau, reikės valerijono. Jausmas toks, kad atsikąsiu kurios nors ar pabučiuosiu iš to grožio, širdis šoka lauk, kojos linksta...

Tokia didžiulė pagarba joms. Tiek gyvenusios. Veteranės. Ech....O formos kokios, o gabaritai. Net ištekėti užsinorėjau, kad tik tektų pasivėžint kuria nors gražuole.
Taigi, renginio dieną, vos tik prasidėjo eksponatų registracija, aš jau buvau Kiemeliuose. Jei ne pasipainioję draugai, kurie išsivežė į centrą, matyt būčiau pražiopsojusi daugelį pirmųjų akimirkų. Matyt, žioplumas savo daro - neįskaičiau, kad registracija vyks Mūšos gatvėje.

Į registracijos vietą važiavome GAZ-69. Užplūdo prisiminimai, nes tėtis tokią buvo ne tik savom rankom apskardinęs, bet ir sudėjęs nikeliuotus slenksčius, priekyje padaręs lankus kaip tikro džipo. „Ot dabar važinėčiau", - pagalvojau, - „tai bent dėmesio sulaukčiau". Beje tėtis turėjo kadaise išpuoselėtą pobiedą, dabar irgi su didžiausiu džiaugsmu ją vairuočiau. Man viskas įdomu, svarbu visa, kas ne kaip visų padaryta ir daroma. O iš vyrų tai bent spoksotų, kad panelė vairuoja tokį transportą.

Aikštelėje nespėjau dairytis - tiek visko daug. Bėgau prie vienų, bėgau prie kitų. Nes baisu kaip fotografei ką nors pražiopsot - o jei dings kuri nors mašina... Labai norėjau ir pati nusifotografuoti prie jų. Jaučiausi kvailokai, bet bent stengiausi ne taip, kaip visi, šalia jų pozuoti. Iškart pastebėdavau žmonių reakciją - „pamaiva".
O mašinų! Akys raibsta. Na, karinė technika manęs tiek nežavi, kiek rolsroisai ar kadilakai arba čaikos, tačiau parado metu sėdėjau ir stovėjau būtent kariniame džipe. Kaip atidūriau? Įsiprašiau. Net kažką ir nusivilkau sakydama, kad tokia netinku. Pagalvojus, kartas yra gerai turėti landumo: kol galvosi ir dvejosi, ims paradas ir išvažiuos. O važiuoti buvo smagu, visiems mojavau, dalinausi teigiamomis emocijomis su žiūrovais. Ir ne tik dėl to, kad jie stovi, o aš dalyvauju, bet ir dėl to surūgusio mūsų visuomenės veido - reikia prablaškyti.

Prasukę tris ratukus grįžome į Kiemelius. Visi tvarkingai „išrūšiavo" savo grožybes. O tada ir prasidėjo - prieiti neįmanoma, visi tarsi magneto pritraukti prie mašinų. Nusifotografuoti galima tik su dar penkiolikos žmonių kadre. Iš tikro ta masė nežavėjo, bent man tai neleido atsipalaiduoti ir mėgautis. Norai, žinoma, geri - galėtų man vienai tokią parodą padaryt (che che). Tada galima su kiekviena priėjus pakalbėti, pasidžiaugti.

Grįždama namo su šypsena ir nostalgija lydėjau keliaujančias namo ant tralų mašinas. Diena buvo vėjuota, tačiau gražiai leidosi saulė, atsispindėdama jų languose....

Ech...noriu vėl....

Tekstas ir nuotraukos Milenos Marcinkevičiūtės

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.