Tęsiame Vaivos pasakojimą apie įsimintiną kelionę iki Juodosios jūros.

Gerai, kad dalyviai turėjo GPS navigaciją ir tikslius žemėlapius, nes kelio ženklai, tiek informaciniai, tiek ir draudžiamieji, Ukrainos keliuose - retas ir sunkiai pastebimas reiškinys. „Gyvybė" jaučiasi tik ties miesteliais. Prie kelio tokių motelių ar šviesių kavinių kaip pas mus (išskyrus pagrindinį greitkelį Kijevas-Odesa) žygeiviams pastebėti teko tik labai nedaug arba jos buvo tokios, kokias senai pamiršome.

Dėl nepastebėtų apsitrynusių ir nelabai įžiūrimų kelio ženklų lietuvius ne kartą stabdė kelių patruliai. Vaiva teigia, kad patruliai juos dažnai stabdydavo jau vien dėl to, kad jų numeriai buvo ne ukrainietiški. Lietuvaitei susidarė įspūdis, kad ukrainiečių kelių inspekcija (DAI - dorožnaja avtoinspekcija deržavy, išvertus į LT - „melžk") veikia pagal principą „Tereikia automobilio, o pažeidimą mes jam surasime". Taip lietuviai buvo nubausti už tai, kad esą nepraleido pėsčiųjų, nors jokių pėsčiųjų toje gatvėje nebuvo, kaip nebuvo ir „STOP" ženklo ties pervaža, tačiau ir čia pareigūnai nepasikuklino nubausti.

Eilinį kartą sustabdyti dėl panašaus „pažeidimo" lietuvaičiai paprašė paaiškinti, kokį KET punktą jie pažeidė ir paklausė, ar bus rašomas protokolas. Pareigūno atsakymas buvo trumpas (cituoju dialogą):
- Nenori mokėt dabar? Nori protokolo? Aš paimu teises ir visi važiuojam į nuovadą. Ten automobilis bus uždarytas į aikštelę; surašysim protokolą; nuosprendį turės priimti teismas.
- Koks teismas?
- Pats humaniškiausias teismas pasaulyje, o tada vis tiek sumokėsit.
Taupydami laiką lietuviai nusprendė nesiginčyti ir sumokėti vietoje, tačiau prisiminimai apie Ukrainos kelių patrulius iki šiol kelia neigiamas emocijas. Ukrainos „Lukoil" degalinėse galima rasti leidinukų „Kaip netapti KET melžiama karve", kurioje pateikta daugybė patarimų. Laimė, šiuos nemalonumus su kaupu atpirko bendravimas su vietos gyventojais. Jie visur džiugiai sutikdavo lietuvius, mielai parodydavo kelią, pakviesdavo prie stalo ir net įdėdavo lauktuvių. Įdomus momentas - visa ūkinės paskirties žemė Ukrainoje valstybinė. Norintieji užsiimti žemės ūkiu, žemę nuomojasi. Tiesa, tai lietuviai sužinojo tik po vieno smagaus nutikimo. Kadangi tuo metu Ukrainoje buvo graikinių riešutų sezonas, jų buvo pilnos pakelės. Lietuviai sustodavo ir tiesiog prisirinkdavo. Taip tęsėsi tol, kol jie susidūrė... su riešutmedžių savininkais. Pasirodo, palei kelią medžiai auga ne šiaip sau. Juos ten susodino ūkininkai, kurie surenka riešutus ir eksportuoją juos į Vakarus. Ukrainiečiai lietuviams tai išaiškino pamatę šiuos renkančius riešutus. Toliau buvo dar įdomiau. Ūkininkai, kuriems priklausė riešutmedžiai, užuot sukėlę skandalą, pakvietė lietuvius prie stalo, pavaišino ir į kelią įdėjo maišą surinktų riešutų.
Ir tai nebuvo vienetinis atvejis - ekspedicija visur buvo sutinkama draugiškai. Kelionei einant į pabaigą paaiškėjo, kad du žirgai Juodosios jūros nepasieks. Jie buvo palikti vienam ukrainiečiui, kuris jais rūpinosi ir prižiūrėjo, kol lietuviai važiuodami atgalios juos pasiimė.

Dar viena vieta, palikusi Vaivai ir kitiems žygeiviams neišdildomą įspūdį - Odesa. Šis miestas iš tikro yra „kitoks" - su savo atmosfera, žavesiu ir „kosminėmis" kainomis. Vaivos teigimu, tik Odesoje jie rado „civilizaciją", kurios buvo pasigedę keliaudami per Ukrainą konkrečiu žygio oragnizatorių sudarytu maršrutu. Deja, legendiniame mieste, kuriame lietuviai išvydo iki tol dar nematytų automobilių, „nudžiugino" ir kainos. Pasak gyventojų, Odesoje pačios didžiausios kainos visoje Ukrainoje, tačiau tai nesugadino begalinio įspūdžio ir visi nutarė, kad neveltui apie Odesą sukurta šitiek dainų ir filmų.

Kažko panašaus į Odesą Vaiva tikėjosi ir paskutiniame jų kelionės punkte - kurortiniame miestelyje Očiakive, tačiau teko nusivilti. Išvykę iš Odesos jie vėl grįžo į „tarybinius laikus" - neprižiūrėti pastatai, purvinos gatvės, palaidi besiganantys naminiai gyvuliai ir t.t.

Tiems, kurie planuoja pamatyti tikrąją Ukrainą ir pakeliauti nepagrindiniais keliais, Vaiva pataria pasiimti pinigų, geriausia smulkesnių, ir nelaikyti visų vienoje vietoje, nes policininkai nepasikuklina net iškraustyti pinigines. Taip pat patartina pasirūpinti GPS navigacija, nes informacinių ženklų šalyje mažoka. Iš anksto kruopščiai planuotis kelionės maršrutą, nes degalinių, kavinių ir motelių pakeliui dar trūksta, vietinių geografinės žinios paprastai apsiriboja 5-10 km spinduliu. Dažnai nuo vienos degalinės iki kitos teks lėkti apie 100 km. Ir nežinia, ar pavyks atsiskaityti kortele - atsiskaitant firmine „Lukoil" kortele beveik visada iškildavo problemų, kad ir dėlto, kad operatoriui turi pasakyti kiek kuro pilsiesi, apmokėti ir tik tada pilti. Taip niekad ir nežinai, užsakytas kiekis tilps ar ne... Taip pat reiktų nusiteikti blogiems keliams ir apsišarvuoti kantrybe. Priešingu atveju kelionės po Ukrainą reiktų atsisakyti - išlaidų ir sugadintų nervų bus, bet nepatirsite jokio malonumo. Nusiteikus laukiantiems nesklandumams, kelionė išties bus įpūdinga, nes pasidairyti tikrai yra kur, gamta, reljefas, toliai išties įspūdingi, o ir aplankyti žymesnes vietas t verta, tik reikėtų kruopščiai suplanuoti. Maršrutą planuoti verta ir todėl, kad šalis tikrai didelė ir važiuoti bet kur, nesiruošiant - tik laiko gaišimas, nes prarasite daug laiko ir nieko nepamatysite. Ypač didelį įspūdį šalis paliko jauniesiems dalyviams, kurie neprisimena sovietmečio, jiems visa Ukraina - didelis muziejus.

Po spaudos konferencijos ir pagirdę žirgus Juodojoje jūroje lietuviai pasuko atgal. Ties Baltarusijos siena ekspedicijos dalyviai vėl išsiskirstė - tie, kurie lydėjo žirgus, keliavo tiesiai, dalis komandos - per Lenkiją. Vaiva prisimena, kaip lenkai nenorėjo įsileisti „lauko ligoninės", nes joje buvo gabenami vaistai, o pasienio darbuotoja niekaip negalėjo patikėti, kad tie visi vaistai pirkti ES, o ne Ukrainoje, bandė visus peržiūrėti, nes vaistų sąrašas buvo, tačiau prarado viltį ir tiesiog nusprendė pasikliauti mumis. Sunkumų grįždami turėjo ir kiti ekspedicijos dalyviai - žirgų į Lietuvą nenorėjo įsileisti... Lietuvos pasieniečiai. Laimė, visos problemos buvo įveiktos ir visi ekspedicijos dalyviai sėkmingai grįžo į gimtinę. Teorinis maršrutas visiems automobiliams buvo numatytas ir buvo manoma, kad sudarys apie 4000 km, bet jį teko koreguoti ir taikytis prie esamų sąlygų, tad pirmyn ir atgal iš viso kiekvienam automobiliui teko beveik po 7000 km. Visa kelionė truko 40 dienų.

Tekstas Vaivos, safari.lt

Nuotraukos Vlado Ščiavinsko