Keliai, keleliai

Šių metų lapkritį daugeliui puikiai pažįstami Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius tris savaites keliavo Indijos keliais ir keliukais. M. Starkus vėl maloniai sutiko pasidalyti įspūdžiais su autoreviu.lt skaitytojais.

Pasak M. Starkaus, ankstesnių kelionių maršrutai būdavo pasirenkami iš anksto, o dabar ilgai svarstyta, kur keliauti ir kaip. Pasirinkta Indija, nes į ją buvo galima greičiau gauti vizas negu į Kiniją, apie kurią taip pat galvota. Be to, Indija netaiko tokių apribojimų turistams, kokius taiko Kinija, ir, galiausia, dėl to, kad kitos tokios progos galėjo ir nepasitaikyti.

Šį kartą į kelionę išsiruošė keturiese. Kelionės tikslas toks pats, kaip ir anksčiau - savarankiškai pažinti kraštą ir jo žmones. Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad viskas pasisekė puikiai. Jie ėjo, kur norėjo, rinkosi ne standartinius turistinius maršrutus, bendravo su tais, kurie sudomindavo. M. Starkus teigia, kad per tris Indijoje praleistas savaites kraštą pažino maksimaliai, kiek tik buvo įmanoma.

Nusprendus, kad keliaus po Indiją, buvo planuojama nusigavus ten įsigyti „rikšamobilius" („tuk tukus") ir jais įveikti pasirinktą maršrutą, tačiau planus teko skubiai keisti. Reikalas tas, kad „rikšamobiliai" Indijoje naudojami tik komerciniams tikslams (keleivių, krovinių vežimui), asmeniniam naudojimui indai jų neperka. Norint vairuoti tokią transporto priemonę, reikia gauti daugybę leidimų, o spręsti šio reikalo pinigais neapsimoka, nes skirtingose valstijose taikomi skirtingi reikalavimai. Nelegaliai įgyta licencija galėjo sukelti problemų. Be to, kaip autoreviu.lt sakė M. Starkus, jie neįvertino to fakto, kad „tuk tukai" skirti įveikti trumpus atstumus. Su šiais „automobiliais" jie būtų važinėjęsi vienos provincijos ribose, nes „valandą važiuoji, penkias aušini variklį".

Paaiškėjus, kad „rikšamobiliai" atkrenta, buvo skubiai pradėta ieškoti kitokių automobilių. Pasiklausinėjus vietos gyventojų, buvo rastas sprendimas. Naudotų automobilių prekyba užsiimantis indas per porą dienų rado gerą, nors ir seną, indišką fiato atitikmenį. Savininkas niekaip negalėjo suprasti, kodėl tie keisti europiečiai renkasi tokį mažą automobilį, be kondicionieriaus. Atsisveikindamas prie automobilio jis pridėjo dvi naujas padangas, kurios kelyje labai pravertė. M. Starkus pasidžiaugė, kad automobilis buvo labai tvirtas. Per trijų savaičių kelionę jiems tereikėjo pakeisti minėtus ratus, seną stabdžių žarnelę ir sutvirtinti linges.

Automobilį kelionėje vairavo tik indas Habibas ir M. Starkus, nes V. Radzevičius... netilpo prie vairo. M. Starkus prisipažino, kad be gido vairuotojo indo tikrai būtų buvę sunku. Ir ne tik todėl, kad vieną rytą automobiliui neužsivedus būtent Habibas sugalvojo, kad... reikia papildyti vandenį akumuliatoriuje, o tam puikiai tiks vanduo iš pirmos pasitaikiusios balos. Dar reikia atminti, kad automobilio vairas dešinėje pusėje, pavarų perjungimo svirtis prie vairo, paminos veikia neįprastai, o kelius ir kitus vairuotojus prisiminti tiesiog baisu.
Pasakojimai apie apsvaigusius ar pervargusius indų sunkvežimių vairuotojus - teisybė, todėl dienomis M. Starkus dar sėsdavo prie vairo, o indas vairuodavo tuomet, kai tekdavo važiuoti naktimis. M. Starkus prisiminė, kad sėdėdamas ant užpakalinės sėdynės ir žiūrėdamas į pakelėse paliktus sudaužytus didžiulius sunkvežimius jis nejučiomis pradėdavo ieškoti paminų, pamatęs iš priekio atlekiantį sunkvežimį. Keliai Indijoje siauri, avarijos dažnos, tačiau vietiniai išmoksta jais važinėtis ir išvengti „nenuspėjamų" sunkvežimių.

Kita vertus, šalyje tiesiamas nacionalinis greitkelis, daugiau lėšų skiriama krašto keliams, tad galima tikėtis, kad padėtis Indijos keliuose pasikeis. Keliautojai iš Lietuvos taip pat išbandė naujojo greitkelio atkarpą, kuri sutapo su jų kelionės maršrutu. Kelias buvo lygus, platus ir... tuščias. Deja, tai tęsėsi labai trumpai, nes važiavimas greitkeliu mokamas, tad indai mieliau renkasi nemokamus keliukus. Pasibaigus greitkelio atkarpai, keliautojai vėl grįžo į tipišką indišką „skruzdėlyną".

Beje, lietuvių automobilis bendrame sraute tikrai buvo pastebimas. Apkabinėtas girliandomis, vėliavėlėmis ir apklijuotas rėmėjų užrašais, jis traukė kitų vairuotojų dėmesį, jie maloniai šypsojosi fotografuojami, bet... nė vienam nekilo mintis, kad sudėtingesnėje sankryžoje turistus reiktų praleisti. Pasak M. Starkaus, „jie mandagūs, gerbia tave, bet kelio užleidimas ir mandagumas - du skirtingi dalykai".

Taip pat dėl to, kad buvo užsieniečiai, keliautojams net du kartus teko susidurti su policija. Vieną kartą jie buvo sustabdyti ir nubausti dėl ant stogo važiavusio operatoriaus. Į argumentą, kad taip važinėja pusė indų, buvo atsakyta: „Jie vietiniai, o jūs - turistai". Antrą kartą policininkas tiesiog sustabdė automobilį, bet pamatęs, kad jame sėdi europiečiai, buvo lakoniškas - 100 rupijų. Po pastabos, kad jie nieko nepažeidė, jis taip pat lakoniškai pridėjo - 200 rupijų. Buvo sutarta, kad 100 - gražesnis skaičius. Daugiau policijos keliautojams per tris savaites regėti neteko. Neteko matyti policijos net prie suvažinėtų karvių. Taip, jos tikrai laisvai vaikšto gatvėmis, bet eismo įvykių irgi pasitaiko.

Degalinių Indijoje daug, jose yra ne tik apie 3,2 Lt/l kainuojančio benzino, bet ir dyzelino, dujų. Jos primena mūsų senąsias konteinerines degalines, kur susimoki, įsipili ir važiuoji. Jeigu tik benzino yra. Pasirodo, jo atveža rytais, vakare gali nelikti. Tenka laukti kitos dienos.

Užkandžių ar gėrimų tokiose degalinėse nedaug, bet tai nebūtina, nes pakelėse apstu užeigų užeigėlių. M. Starkus, šiaip jau labai mėgstantis mėsą, prisipažino, kad Indijoje galėjo tapti vegetaru, nes labai skanaus vegetariško maisto buvo apstu. Kainos priklausė tik nuo regiono, specialiai atvykėliams iš Lietuvos jų niekas nedidino.
Kupina įspūdžių ir tris savaites trukusi kelionė, prasidėjo ir baigėsi Mumbajuje.

Kraštas ir žmonės

Kaip rašėme, kelionės tikslas - pažinti kraštą ir jo žmones. Pasak M. Starkaus, Indija - tarsi didelis skruzdėlynas. Šalis didelė, gyvena daugiau kaip milijardas žmonių, tad vietos, kur žmonių visiškai nebūtų, rasti nepavyko. Pradžioje lietuviams įprastos asmeninės erdvės labai trūko, bet vėliau jie priprato. Turbūt dėl tokio žmonių artumo M. Starkus net pasijuto saugesnis negu kituose kraštuose. Žmonių daug, jie visada šalia, kovoja dėl savo „asmeninės erdvės", bet tik tiek, kiek jos reikia, ir nesikiša į „svetimą teritoriją". Kai apsipranti su tuo, kad esi ne vienas, žmonės netrukdo. Tiksliau, netrukdo iki tam tikros ribos, nes vos pamatę traukiamą fotoaparatą ar kamerą, šalia esantys indai stengėsi įlįsti į kadrą, tad nuotraukų, kur nebūtų žmonių, labai nedaug.

Atvykėlių atžvilgiu vietiniai nusiteikę draugiškai. M. Starkus sakė, kad kelionėje neteko pajusti antipatijos ar slaptos agresijos. Matyt, tai lėmė ir tas faktas, kad jie važiavo ne per pačius „karščiausius" regionus, ir nebuvo musulmonai. Vietos indai, su kuriais teko bendrauti, sakė, kad jų kalėjimuose apie 80 proc. kalinčių nusikaltėlių - musulmonai. Gal skaičius ir išpūstas, bet įtakos turėjo prasti santykiai su kaimyniniu Pakistanu.
Kita vertus, keliautojai nesistengė nagrinėti politinių problemų, jie tiesiog bandė pažinti kraštą. Lietuvius labai nustebino gatvėse laisvai vaikštinėjančios didžiulės žiurkės, keista buvo matyti drąsias, maisto prašančias beždžiones. Matyt, jos žino, ką gali. Vienai V. Radzevičius pamėgino priminti uodegą ir ... gavo su nagais per koją. Laimė, tai buvo bene „rimčiausias" incidentas per visą kelionę.

Dar vienas nepamirštamas dalykas Indijoje - kvapai. Vadinti šio reiškinio tiesiog „smarve" M. Starkus nenorėtų, nes ne viskas smirdėjo. Kai kurie kvapai buvo malonūs. Tik Indijoje lietuviai suvokė, kad gali būti kvapų rūšių, porūšių, pogrupių ir pan. Niekas jų ten taip neskirsto, bet kitaip tos kvapų gausos nusakyti neišeina.
Tiek karvės gatvėse, tiek kvapų gausa nublanko palyginus su Udaipūro miesto grožiu. Tai, ką jie ten pamatė kelionės pabaigoje, akimirksniu privertė pamiršti visus kelionės vargus ir nepatogumus. Pasak M. Starkaus, tai buvo netikėta ir nuostabu. Deja, puikųjį miestą teko palikti ir grįžti ten, kur kelionė prasidėjo.

Lapkričio 11 d. išvykę, nuvažiavę 6099 kilometrus ir sugaišę 21 dieną, gruodžio pirmąją keliautojai vėl grįžo į Mumbajų, iš ten parskrido į Lietuvą. M. Starkus teigia, kad kelionė pasisekė, jie pamatė tai, ką norėjo pamatyti. Dabar jau kuria ketvirtosios kelionės planus. Kokie jie, atskleisti nenorėjo, bet pažadėjo po kelionės vėl pasidalyti įspūdžiais.

Kalbėjosi V. Misevičius