Šiandiena portalo skaitytojams pristatome dar vieną geriausios dienoraščių autorės Kristės P. atsiųstą straipsnį.

Susiruošę kažkur toliau išvykti dažniausiai važiuojame savo transporto priemone arba autobusais, traukiniais. Asmeniškai man nemažai tenka keliauti autobusais ir ne po vieną valandą praleidžiu kelionėse, stebėdama įvairių autobusų parkų vairuotojus. Jie, kaip ir daugelis kitų žmonių, su savo ypatybėmis, charakterio bruožais, nuotaikomis ir skirtingai elgiasi su keleiviais.

Lietuvoje retai kada pamatysi vairuotoją, skubantį padėti keleiviui įkelti bagažą į autobuso bagažinę. Dažniau netgi, keleiviui paprašius atidaryti bagažinę bagažo pasidėjimui, pasiūlys lagaminą neštis į saloną, nei išlips iš autobuso ir eis atidarinėti bagažinės. Taip pat neretai sutiksime be nuotaikos, piktą ir nemandagų autobuso „šturmaną", kas gali visai dienai sugadinti nuotaiką tiek kelionės metu, tiek po jos. Aišku, galima suprasti ir juos, nes tikrai pasitaiko įvairaus plauko keleivių, be to išvargina ir tolimos kelionės už vairo, bei pastovus bendravimas su žmonėmis ir buvimas tarp jų.

Norvegijoje, kurioje teko pabuvoti keletą mėnesių prieš kelis metus, šiuo klausimu yra kiek kitaip. Galbūt ten kiek kitoks žmonių mentalitetas ar kiti kriterijai tai lemia, bet ten autobusu važiuoti miela malonu. Pirmiausia, dar net nespėjus prieiti prie autobuso, jo vairuotojas skuba padėti keleiviui su bagažu ir pats pasirūpina bagažo įkėlimu ir iškėlimu į bagažinę ir iš jos. Įlipęs į autobusą visuomet esi sutinkamas švara ir tvarkingumu, taip pat vairuotojai visuomet pasitempę ir nepamatysi nė vieno su treninginėmis kelnėmis ar džinsais. Vairuotojas iš eilinių keleivių būrio visuomet išsiskirs savo apranga. Perkant bilietą, visuomet būni maloniai aptarnaujamas ir net pakalbinamas, nesvarbu ar kalbėtume ta pačia kalba ar visiškai nesuprastume vienas kito. Niekuomet autobusas nepajudės iš vietos, kol bus nors vienas stovintis keleivis. Taip pat privaloma autobuse prisisegti saugos diržu. Ir priešingai nei pas mus, norint paprašyti, kad autobusas sustotų, jokiu būdu nereikia ir net negalima stotis iš savo vietos bei važiuojant transporto priemonei brautis prie vairuotojo. Tam yra mygtukai ant sėdynių atlošų. Ir tik sustojus autobusui galima keltis iš savo vietos bei išlipinėti. Pradžioje keistokai ir gan neįprastai visa tai atrodė, bet man ta tvarka patiko. Žmonėms susižeisti staiga stabdant ar pajudant iš vietos neliko šansų. Nežinau ar visoje Norvegijos teritorijoje taip yra, ar čia tik man taip pasisekė, bet kiek teko ten keliauti autobusais, tai įspūdis tas pats.

Galbūt šios, vienos iš skandinaviškų šalių, šalies vairuotojų geranoriškumą lemia ir jų nepervargimas kelyje bei kitoks jų vadovybės požiūris į juos. Teko keliauti iš Narvik‘o į Nordkjosbotn miestelį, taip pat pakeliauti po Storslett apylinkes autobusu. Grįžinėjau tuo pačiu maršrutu. Pasak vietinio vairuotojo, su kuriuo teko kiek pabendrauti, vairuotojai autobusą vairuoja apie 100 km ar kiek daugiau ir po to būna sustojimas, kuris trunka 10-20 minučių. Tuomet keičiasi vairuotojai. Autobusas lieka tas pats, bet toliau jį vairuoja jau kitas vairuotojas. Buvęs autobuso vairuotojas pereiną į kitą autobusą, kuris vyksta atgaliniu maršrutu. Tokiu būdu autobuso vairuotojas visuomet grįžta nakvoti namo ir tikrai nepersitempia kelionėse. Taip pat kiekvienas vairuotojas turi specialias rankines - kasos aparatus. (Beje, jos man labai patiko, priminė senovinius parduotuvių kasos apartus.) Ir iš vieno autobuso pereidamas į kitą, savo rankinę nešasi su savimi. Tai galbūt irgi viena iš priemonių kovai su pinigų pasisavinimu į savo kišenę.

Manyčiau, kad ir pas mus vertėtų kažką panašaus padaryti kaip ir Norvegijoje. Bent, kad tolimųjų reisų autobusų vairuotojai turėtų galimybę vakarais grįžti namo, o ne nakvoti kitoje Lietuvos pusėje, laukdami savo eilinio maršruto, kad galėtų vėl parvykti į savo gyvenamąją vietą. Galbūt tuomet atsirastų daugiau besišypsančių veidų įlipus į autobusą eilinei kelionei į kur nors.

Na, o tvarka autobuse ir vairuotojo apranga tikrai turėtų būti priimtina visiems vairuotojams. Tačiau ne visuomet ir tuo menkniekiu galime pasidžiaugti. Kartais įpili į autobusą ir nelabai supranti ką čia veiki, nes pasitinka kraupi aplinka bei koks treninguotas dėdulė, sėdintis už vairo. Reikėtų tinkamesnio autobusų parkų direkcijos požiūrio į pas juos dirbančius žmones, skirti daugiau dėmesio jaukumui bei išoriniams veiksniams, bei labiau vertinti vairuotojus. Nes dabar vairuotojui mažiausiai rūpi ar jo vairuojamas autobusas tvarkingas, ar jis tinkamai apsirengęs ir panašūs dalykai. Jis galvoja tik kaip nuvykti iš vieno taško į kitą ir grįžti atgal. Tačiau tuo pat metu norėčiau ir pasidžiaugti, kad daugėja tvarkingų vairuotojų, kurie ne tik prisižiūri savo aprangą, bet ir ilgesniam sustojimui sustojus pereina per autobusą, patikrindami jame tvarką ir švarą. Taip pat džiugu, kad tam tikrų autobusų parkų direkcijos savo vairuotojams turi specialias aprangas. Galbūt tai tik pradžia, bet gera pradžia.

Tekstas ir nuotrauka Kristės P.