„Chrysler Voyager“ – klasikinis amerikietiškas autobusiukas labai erdviu salonu, patogia minkšta pakaba ir galingu varikliu.

Pirmasis „Voyager“ modelis pasirodė 1983 m. Kartais galima rasti parduodamų „Grand Voyager“, jie didesni ir panašūs į „Chrysler Town&Countr“, išsiskiriantį gausia papildoma įranga, turintį tik 6 cilindrų variklius. Iš pradžių „Chrysler Voyager“ turėjo 4 cilindrų karbiuratoriaus 2,2 l 84 AG (nuo 1986 m. – 96 AG) ir 2,6 l 92 AG (nuo 1986 m. – 101 AG) benzininius variklius. Pamažu automobilių daugėjo ir pirmosios kartos „Chrysler Voyager“ gavo 2 l 131 AG, 2,4 l 147 AG, 2,5 l 100 AG, 2,5 l su turbininiu įpūtimu 150 AG, 3 l 150 AG, 3,8 162/164 AG variklius.

1988 m. „Chrysler Voyager“ buvo modernizuotas. Antras pertvarkymas įvyko 1990 m. ir tada pirmą kartą buvo pristatytas autobusiukas su visais keturiais varančiais ratais, sukurtas austrų bendrovės „Steyr“, o 1992 m. Austrijoje buvo pradėti rinkti automobiliai Europos rinkai.

1995 m. pristatytas antros kartos „Voyager“. Jis turėjo benzininius 2 l 133 AG, 2,4 l 150 AG, 3,3 l V6 158 AG ir 3,8 l V6 178/183 AG variklius ir dyzelinį „VM“ gamybos 2,5 l 116 AG variklį. Varantieji ratai paprastai buvo priekiniai, bet su V6 varikliu mašina galėjo turėti ir visus keturis varančiuosius ratus.

2001 m. pasirodė trečiosios kartos „Chrysler Voyager“, kuris, tiesą sakant, tebuvo antros kartos „Voyager“ modernizacija. Šiandien „Chrysler Voyager“ turi benzininius 2,4 l 147/152 AG, 3,3 l V6 174/182 AG, 3,8 l V6 218 AG ir dyzelinius 2,5 l 143 AG, 2,8 l 150 AG variklius.

Yra dviejų tipų „Chrysler Voyager“ – skirti Amerikos ir Europos rinkoms. Iš pirmo žvilgsnio skirtumų nedaug, bet atidžiau pažvelgę matysime, kad Europai skirtose mašinose spidometras sužymėtas kilometrais, jų geresnė garso izoliacija, kietesnė pakaba, kitoks vairo mechanizmas, priekiniai žibintai stikliniai, o posūkių žibintai geltoni. Patirtis rodo, kad europietiški automobiliai patikimesi, bet jų eksploatacija brangesnė. Tarkim priekiniai „amerikiečio“ žibintai pigesni ir jų paprasčiau gauti. Tiesa, 1995–2001 m. JAV rinkai skirtuose „Chrysler Voyager“ priekiniai žibintai silpnoki ir žiemą mažai apšviestuose keliuose gali kilti sunkumų. Nusipirkus tų metų mašiną vertėtų iškart sumontuoti papildomas lemputes arba sumontuoti ksenoninius žibintus. Tai kainuos, bet važiavimas bus saugesnis.

Apžiūrėjus kėbulą reiktų patikrinti ir daug informacijos saugantį mašinos VIN numerį – jis yra po priekiniu stiklu (ant vairuotojo durelių turėtų būti lentelė, rodanti surinkimo laiką).

Skirtingos „Voyager“ modifikacijos gali turėti vieną arba dvi šonines dureles, 5, 6, 7 ar net 8 vietas. Komplektacija taip pat pasižymi įvairove. Paprasčiausi modeliai neturi net elektra pakeliamų langų ir kondicionieriaus, bet tokių reta. Paprastai „Chrysler Voyager“ turi būtiną elektros paketą ir kondicionierių, o brangios modifikacijos – odinį saloną ir trijų zonų klimato sistemą (naudotoje mašinoje greičiausiai trupės į užpakalinę salono dalį einantys kondicionieriaus vamzdeliai). Deja, net brangiuose modeliuose nėra salono vėdinimo filtro, todėl į vidų patenka ne tik dulkių, bet ir smulkių vabzdžių.

Šio automobilio silpna vieta – elektros instaliacija. Dažniausiai problemos prasideda dėl surūdijusių arba atšokusių kontaktų, perdegusių relių. Laimė, sistemą patikrinti galima kompiuteriu, taip lengviau rasti gedimus. Prieš perkant tokią mašiną reikia patikrinti visų elektroninių sistemų, žibintų, stiklo valytuvų, ventiliatorių ir t. t. veikimą. Tai ne šiaip perspėjimas. Tokių problemų „Chrysler Voyager“ pasitaiko dažnai.

Į „Chrysler Voyager“ buvo montuojami 5 varikliai, bet ne visus galima rekomenduoti pirkti. Pavojingiausias – 2,5 l 116 AG variklis, kurį gamina bendrovė „VM“ (dažniausiai sutinkamas europietiškuose modeliuose). Variklis neblogas ir ekonomiškas, bet remontas kainuos pasakiškus pinigus. Jei pirksite automobilį su tokiu varikliu, žiūrėkite, kad rida būtų nedidelį, o geriau – naują. Jei mašinai 7–10 metų, reikia būti labai atidžiam renkantis dyzelinį „Voyager“ (verčiau tokio apskritai nepirkti).

Su benzininiais varikliais paprasčiau, bet ir jie gali kelti pavojų. Kukliausi „Chrysler Voyager“ buvo parduodami Europoje, jei turi dviejų litrų 4 cilindrų 133 AG variklius. Yra panašus 2,4 l 150 AG variklis. Pagrindinis šių variklių minusas tas, kad jei labai lengvai gali perkaisti ir problemų išvengti nepavyks. Kartais 4 cilindrų variklius tenka remontuoti po 70 000–120 000 km. 2 ir 2,4 l varikliai KPM prievade turi diržą, kurį būtinai, kartu su skriemuliais, reikia keisti po 50 000–60 000 km.

Geriausiais laikomi V6 3,3 ir 3,8 l varikliai. Laikantis amerikietiškos tradicijos jie nėra labai galingi: 158 AG ir 178/183 AG. 3,3 l varikliai u sutinkami dažniau ir kainuoja pigiau už 3,8 l. V6 pasižymi puikiomis darbinėmis charakteristikomis ir ilgai tarnauja. Be to, juos gerokai pigiau aptarnauti negu 4 cilindrų automobilius. Jie retai genda, o vietoj KPM diržo turi labai tvirtą ir ilgaamžę grandinę.

Dažniausiai „Chrysler Voyager“ yra APD, bet mašinose su 4 cilindrų ir dyzeliniais varikliais pasitaiko ir MPD. Mechaninė pavarų dėžė patikima, o „automatas“ gali ir nuvilti. Kartais, net ir reguliariai lankantis techninio aptarnavimo stotyse, transmisiją rimtai remontuoti tenka po 70 000–100 000 km, o po 150 000 km APD gedimai jau normalu. Remontas labai nepigus. Rekomenduojame pastebėjus pirmuosius nesklandumus APD veikloje iškart važiuoti į servisą. Galbūt užteks pakeisti frikcionus, bet ir tai kainuos nemažai. Norint, kad automatas tarnautų ilgiau, kas 20 000–30 000 km reikia keisti tepalus ir pilti geriausią „Mopar“ bendrovės produkciją.

Kartais galima sutikti „Chrysler Voyager“ su V6 varikliu ir visais keturiais varančiaisiais ratais. Jei rasite tokį automobilį geros būklės ir už prieinamą kainą, jums pasisekė. Žiemą problemų tikrai neturėsite. Tokiai transmisijai pretenzijų nėra, bet „Chrysler Voyager 4x4“ perkantis asmuo turi žinoti, kad eksploatacija kainuoja daugiau negu priekiniais ratais varomų modelių. Taip pat gerokai didesnės kuro sąnaudos, bet ir priekiniais ratais varomas „Voyager“ su V6 varikliu mieste gali sunaudoti iki 20 l kuro 100 km. Be to, užpakalinė pakaba yra nepriklausoma, jos priežiūra reikalauja daugiau dėmesio, o detalės nėra pigios.

Priekiniais ratais varomi „Chrysler Voyager“ turi seną, bet labai patikimą priklausomą pakabą su ištisine sija, lingėmis ir amortizatoriais. Priekinė pakaba paprasta ir daugmaž patikima. Daug ką lemia vairavimo įpročiai ir mašinos apkrovimas, bet rutulinės atramos ir amortizatoriai turėtų laikyti iki 100 000 km. Dažniau teks keisti tik stabilizatoriaus įvores ir atramas ir, o tai tikrai nemalonu, stebulių guolius. Jų atskirai neparduodama, tad tenka pirkti visą brangoką komplektą.

Šiaip „Chrysler Voyager“ – vienas talpiausių lengvųjų automobilių antrinėje rinkoje. Jei turite didelę šeimą ir mėgstate keliauti drauge, „Voyager“ jums tikrai pravers. Tik reiktų žinoti, kad savininkai dažnokai skundžiasi automobiliu patikimumu, o ir kuro sąnaudos yra nemažos.

Techninės „Chrysler Voyager“ charakteristikos

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.