Norint rasti gerą dėvėtą ankstesnės kartos „Mitsubishi Galant“ gali tekti pavargti. Minėtas modelis buvo gaminamas 1993–1997 metais ir įvairių modifikacijų: nuo paprasčiausių iki neįtikėtinai sudėtingų. Daug lėmė regionas, kuriam buvo gaminamas konkretus modelis: Amerikai skirtos mašinos skyrėsi nuo skandinaviško varianto. Lyginant su panašiais tos pačios klasės kitų gamintojų modeliais, „Galant“ išsiskiria tuo, kad yra ilgesni 462 cm (5–10 cm ilgesnis už kitas mašinas), o tai leido sukurti labai patogų saloną, kuriame lengvai telpa net stambūs žmonės.

Buvo dvi pagrindinės „Galant“ versijos: „GLi“ ir „GLSi“. Pirmųjų, kuriuose nebuvo kondicionieriaus, elektros paketo ir pan., rinkoje sutinkama rečiau už prabangesnius „GLSi“, kurie gali pasigirti privalomu elektros paketu ir šildomais veidrodžiais, o Šiaurės Europai skirtuose modeliuose šildomos ir priekinės sėdynės. Išskirtinės versijos su V6 varikliu turi odinį saloną ir automatinę klimato kontrolę su skystųjų kristalų ekranu valdymo pulte. Puikų „Galant“ važiavimą lemia visiškai nepriklausoma pakaba su sudėtinga kinetiką. Kai kuriuose modeliuose vairuotojai gali reguliuoti pakabos kietumą. Yra keturiais ratais varomų modelių, kuriuose vairas vairuoja ne tik priekinius, bet ir užpakalinius ratus. Tokie modeliai turi „protingą“ automatinę pavarų dėžę ir antikbuksavimo sistemą. Daugiausia siūlomi „Galant“ modelių su 2 l 4 cilindrų varikliais, rečiau sutinkami su 1,8 l V6 varikliais. Reiktų žinoti, kad net įsigijus paprasčiausią „Galant“ versiją galingumo jai tikrai netruks. Praėjusio amžiaus pabaigos „Mitsubishi“ varikliai pasižymi veržlumu.

Bazinis „Galant“ yra 4 cilindrų 1,8 l variklis, turintis vieną paskirstymo veleną ir keturis vožtuvus cilindrui. Priklausomai nuo rinkos, yra 115 arba 126 AG. Kitas „Galant“ modelis – su 2 l, 4 cilindrų, 137 AG varikliu. Beveik identiškas 1,8 l modeliui. Šie varikliai pasižymi patikimumu. Bene vienintelė jų problema – maždaug po 150 000 km susidėvi uždegimo skirstytuvas. Pasidaro sunkiau užvesti mašiną, vėliau gedimas pradeda progresuoti. Kiek vėliau buvo pagamintas 2 l V6 variklis su dviem paskirstymo velenais kiekvienoje galvutėje. Tai leido padidinti AG iki 150. Mechanikų nuomone, V6 varikliai pasižymi tolygumu ir elastingumu, gerai dirba esant ir mažoms apsukoms. Aišku, automobilis su tokiu varikliu naudos daugiau kuro, bet užtat tūrėsite galingą ir efektyvų variklį. Aišku, reikia žinoti, kad automobilio su V6 varikliu eksploatacija bus brangesnė, nes masyvus variklis skatina greitesnį priekinės pakabos dėvėjimąsi. Paskutinis buvo 2,5 l V6 170 AG variklis. Tiesa, tokius variklius turėjo tik ganėtinai reti visais keturiais ratais varomi „Galant“. Visi varikliai naudoja 95 markės benziną. Jie varikliais rūpinsitės ir prižiūrėsite, jie bus ilgaamžiai. Tiesa, maždaug kas 80 000 km mechanikai pataria keisti variklio diržą. Ši procedūra servise nebus pigi, nes reiks keisti velenėlius ir hidraulinius tempiklius. Jei bus pakeistas tik diržas, ilgai nelaikys.

Renkantis „Galant“ reiktų žinoti, kad kiekvienam regionui buvo ruošiama speciali modifikacija, maksimaliai pritaikyta konkrečioms sąlygoms ir gerokai besiskirianti nuo kitų. Kokius jausmus sukels įsigytas automobilis, priklauso nuo to, kokiam regionui jis buvo skirtas. Europinis modelis gali būti labai gerai prižiūrėtas arba gali turėti aprūdijusius slenksčius ir siūles, sudilusias durų gumas – tokių modelių tarp „europiečių“ nemažai, tačiau net ir tokios mašinos važiuoklės būklė turėtų būti visai nebloga. Jei modelis buvo skirtas Amerikos rinkai, jis skirsis nuo europinio kėbulo detalėmis ar žibintais, varikliu ir salonu. Eksploatuojant tokį modelį dalis gali tekti užsakyti iš Amerikos, gali iškilti sunkumų ir su TA. Atrodytų, kad iš Artimųjų Rytų atvežtas automobilis niekuo nesiskiria nuo europinio modelio, tačiau reikia nepamiršti, kad jie buvo kuriami visiškai kitokiam klimatui. Čia vietoj įpurškimo bus kaprizingas karbiuratorius, mažo galingumo akumuliatorius, silpnokas starteris. Tokio automobilio, temperatūrai nukritus iki – 20 C, gali nepavykti užvesti. Nepamirškite šių smulkmenų rinkdamiesi automobilį. Mūsų klimatui geriausia tiktų europiniai modeliai.

Norint žinoti, kiek iš tikro yra nuvažiavęs vienas ar kitas „Galant“ reiktų žvilgtelti į jo mechaninę greičių dėžę.

Jei automobilis nėra labai senas, apie jo ridą galima spręsti pagal kėdžių, stabdžių diskų, pakabos būklę. Kokybiškuose „Galant“ beveik nebūna prasitrynusių sėdynių, o 100 000 km nuvažiavusios mašinos pakaba būna beveik visa perrinkta. Pastarojo modelio stabdžių diskai keičiami kas 60 000–80 000 km. Tikrą automobilio kilometražą gali nurodyti toks eksperimentas. Pasivažinėkite patikusia mašina – pataria mechanikai. Jei iš priekio pasigirs garsas, panašus į tą, kurį sukeltų geležine plokšte riedantis metalinis rutuliukas, tai rodo, kad mašina nuvažiavusi mažiausiai 150 000 km. Tai charakteringas „Galant“ su MPD bruožas. Nepaisant šito, bėgių perjungimas ir toliau lieka minkštas ir tikslus. Kita vertus, tokią greičių dėžę perrinkus, ji tarnaus ne vienerius metus.  „Galant“ buvo montuojama „protinga“ keturių pakopų automatinė pavarų dėžė „INVECS-I“. Tai vienas pirmųjų „automatų“ pasaulyje, galinčių savarankiškai prisitaikyti prie važiavimo stiliaus. „INVECS-I“ pasižymi minkštu persijungimu ir gali nuspėti vairuotojo veiksmus. Tarkim greitėjant, kai apsukos yra mažos ar vidutinės, kad greitėjimas būtų spartesnis, greičių dėžė greičiau įjungia trečią ar ketvirtą pavarą. Kita vertus, ji nepersijungia į aukštas pavaras, kai vairuotojas važiuoja vingiuotu keliu. „INVECS-I“ pati persijungia į žemesnę pavarą, kad būtų stabdoma varikliu, mašinai leidžiantis nuokalne. Tokios APD buvo montuojamos visuose modeliuose, išskyrus su 2,5 l V6 varikliu. „INVECS-I“ pasižymi ilgaamžiškumu. Pasitaiko 200 000 km nuvažiavusių modelių su puikiai veikiančia APD. Aišku, savininkai nesižavi staigiais startais ir prireikus važiuoja tik į patikimus servisus.

Deja, rinkoje gausu mašinų su susidėvėjusiomis APD. Dažniausiai tai lemai greičių dėžių nepriežiūra. Tarkim transmisijos skystį „INVECS-I“ reiktų keisti kas 40 000 km ir naudoti tik rekomenduotą gamintojų. Negalima maišyti skirtingų markių skysčių. Taip pat labai nerekomenduotina prie mašinų su APD kabinti priekabų ar namelių ant ratų. Perkamą automobilį su automatine pavarų dėže reikia gerai patikrinti. Paprasčiausias ir greičiausias būdas – užsukti į servisą. „Galant“ modeliai pasižymi puikiomis važiavimo savybėmis, tačiau, norint jas tokias išlaikyti, teks numatyti reguliarias išlaidas. Kadangi kitų gedimų beveik nebūna, šios išlaidos tikrai bus pastebimos. Paprastai variklis, transmisija ar kėbulas „Galant“ savininkui problemų kelti neturėtų. Netgi elektros instaliacija laikosi ganėtinai neblogai, išskyrus tai, kad po kelių žiemų sudyla priekiniame kairiame stove esanti jungiamoji laidų kaladėlė. Gali pradėti keistai elgtis žibintai, posūkiai, centrinis užraktas. Šio gedimo remontas kainuoja palyginti nedaug. Kiek daugiau rūpesčių gali kelti daugiasvertė nepriklausoma pakaba, kuri užtikrina puikų mašinos valdymą, jai labai kenkia netikę mūsų keliai. Smulkaus remonto gali prireikti jau po 30 000 – 40 000 km. Stambus remontas, su amortizatorių, svertų ir kt. keitimu, greičiausia, bus reikalingas po 60 000–100 000 km. Tokį didelį intervalą lemia vairavimo būdas ir variklio tipas. Bet kokiu atveju, rinkdamiesi mašiną žinokite, kad išvykoms į užmiestį ir pasivažinėjimams kaimo keliukais ji nėra labai tinkama. Pasiruoškite su pakabos remontu susijusioms išlaidoms. Gero kelio.

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.