Sunku būtų išrinkti gražiausią Lietuvos kampelį, tačiau daugeliui būtent Rytų Aukštaitija atrodo pati gražiausia ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tvarkingi pušų guoteliai, žydros ežerų akys, medinės trobos - taip, šis kraštas nepakartojamas. Deja, menkai pritaikytas keliautojams. Atsitiktinis svečias sunkiai galės susipažinti su kraštovaizdžiu ir tradicijomis.

Žemėlapis

Kelionei pasiimkite grynųjų, patogią aprangą, tvirtus batus.  Kartais važiuosime dulkančiais keliais, tačiau visureigio nereikės.

Iš Vilniaus važiuojame Nemenčinės, Pabradės, Švenčionių link 102 keliu. Nuo Švenčionių galime važiuoti toliau šiuo keliu arba pro Kaltanėnus. Sukdami į Kaltanėnus jau matysite Labanoro girios pakraštį. Šis kelias vaizdingesnis. Nuo Kaltanėnų - į Palūšę, tai Aukštaitijos regioninio parko pagrindinė vieta. Palūšėje stovi graži senovinė medinė bažnyčia - rąstų sienos, lentelių stogas. Iki Palūšės užtruksite apie 1,5 valandos.

Ginučiai

Toliau - į bitininkystės muziejų: prieš Kirdeikius bus posūkis į dešinę, nuvažiuosite iki Ginučių malūno, už jo posūkis į kairę (ženklas su užrašu „Stripeikiai"). Važiuosite gražiu vaizdingu žvyrkeliu. Stripeikiuose aplankomas Bitininkystės muziejus.

Ginučių malūnas

Ginučiai. Tradicinis aukštaičių namas

Bitininkystė Lietuvoje turi senas tradicijas, Lietuvoje medus nuo seno paklausi ir eksportinė prekė. Pirmieji alkoholiniai gėrimai Lietuvoje iš medaus, tai garsusis midus. Bites anksčiau nelaikydavo kaip dabar aviliuose o ieškodavo laukinių bičių drevių miške ir vėliau kaip Mikė Pūkuotukas jose apmažindavo medaus. Taip kaip darbas pavojingas, pradėta bites laikyti kaip naminius gyvūnėlius paruoštose drevėse ir jas saugoti nuo tais laikais gausių kitų medaus mėgėjų kaip pavyzdžiui lokiai. Muziejuje surinkta daugybė įvairių bičių avilių, pagrinde iš drevėtų medžių. Čia pat galėsite įsigyti ekologiško medaus.

Stripeikių miškas

Tarp Kirdeikių ir Stripeikių verta užlipti ant Ladakalnio. Žiemą matyti labai gražios apylinkės, vasarą tarp medžių viršūnių matyti net 9 ežerai.

Vaizdas nuo Ladakalnio

Valgiai Labanore

Jau beveik pietūs ir pats laikas pavalgyti. Žinoma, išsamiam susipažinimui geriausia būtų paragauti nacionalinių patiekalų. Deja didelio pasirinkimo nebus. Klaidingai manoma, kad didžkukuliai - lietuviškas patiekalas, nes jis Lietuvoje paplito tik XVIII-XIX a. Jei norite paragauti tikrai gerų cepelinų, pakeliui, už Mindūnų, yra puiki vieta - „Cepelinų gryčia". Jums siūlau ir kitą variantą. Labanore yra užeiga, kur galima atrasti keletą vietinių patiekalų: baravykų sriuba, keptos voveraitės su bulvėmis. Tikrieji nacionaliniai patiekalai rytų Lietuvoje daugiausia buvo susiję su žvėriena.

Labanoro girioje yra labai daug net ir gurmanui tinkamų produktų, gal kuriam nors pavyks susisiekti su tokiu pat mėgėju šiame krašte ir padaryti skrandį maloninančius pietus.

Metų pradžia: ežeruose galima pagauti stintų, vėgėlių, ešerių, sykų. Medžiojami šernai.

Pirmieji pavasario grybai - bobausiai. Daugumai jie prilygsta baravykams. Nepakartojamas tris kartus išvirtas, nes nuodingas, ir pakeptas su svogūnais ir bulvėmis.

Voveraitės su bulvėmis

Medžioklės sezono pradžia vasaros pradžioje: medžiojami šernai, stirnos, elniai, briedžiai.
Liepos mėnesį galima gaudyti vėžius, kurių Labanoro ežeruose dar likę, ypač daug vertingų plačiažnyplių vėžių.

Virti plačiažnypliai vėžiai

Prasideda karšių gaudymo sezonas - mėgaukitės nepakartojamo skonio rūkytais karšiais su puikiu alumi.
Rugpjūčio pradžioje prasideda grybų sezonas: pasipila baravykai, voveraitės, rudmėsės, šilbaravykiai. Ruošiami įvairiais būdais: verdama, kepama, rauginama.

 

Ruduo - seliavų metas. Ši žuvis visur vertinama labiau, negu dažniau pasitaikanti lašiša ar eršketas. Rusijoje itin vertimas Baikalo omulis - tai ir yra seliava. Aukštaitijoje jos tokio pat dydžio kaip ir Baikale - kaip didelės silkės. Labiausiai vertinama karštai rūkyta, tačiau ir žuvienė nepakartojama, ypač su degtine.
Tinkluose galima rasti pūgžlių, kurie augdami prie švaraus dugno, tad žuvienę paverčia išties karališka.

Na jei dar nesate labai išalkę ar nenorite valgyti užeigoje, galite užkandžiauti gamtoje. Labanoro krautuvėlėse galima nusipirkti skanių rūkytų gaminių, dažnai gerokai skanesnių negu prekybos centruose. Važiuokite prie Alnio ežero, kuris geriausiai parodo laukinį šio krašto grožį. Rasite jį pavažiavę kelis kilometrus ir pasukę į dešinę nuo Laukagalio, ženklas „stovyklavietė". Mašiną galima palikti ežero pradžioje esančioje stovyklavietėje, toliau - kelionė pėsčiomis.

Maršrutas pėsčiomis

Alnio ežeras - hidrografinis draustinis, prie kurio pastaruoju metu draudžiama stovyklauti, kūrenti laužus.

Alnio ežero stovyklavietė

Tai netaikoma ežero pradžioje esančiai stovyklavietei. Aplink ežerą nėra nė vienos sodybos, jį juosia keliukai, takeliai.

Kelias palei Alnio ežerą

Einant aplink galima susipažinti su beveik pirmapradžiu šio krašto grožiu. Ežerą supa statūs pušimis apaugę šlaitai, vietomis panašesni į parką nei į girią. Ežero ilgis apie 4 kilometrai, tad verta nusiteikti 3-4 valandų žygiui. Ežero pabaigoje išteka upeliukas, kurį perėjus galima pasirinkti ėjimą pelke arba taką aplink mažąjį užpelkėjusį ežeriuką. Stenkitės neišleisti iš akių ežero, nes šiose vietose paklysti labai lengva. Kurioje nors laužavietėje pakepti lašinukai ar dešrelės bus daugumai labai įsimintini.

Vasarą nepaisant draustinio statusą ežero pakrantė nutūpta poilsiautojų. Eidami surasite daug gražių vietų ir nusimaudyti, ir papietauti. Į kelionę pasiimkite geriamo vandens.

Labanoras

Kalbama, kad Labanore apsistoję po sukilimo iš savo šalies pabėgę škotai. Esą, būtent Labanore jie atrado širdžiai mielus viržynus, kurie primena prarastą tėvynę. Labanorą garsino ir dūdmaišiai - labai škotiškas muzikos instrumentas.

Labanoro viržynai

Labanorą labai išgarsino kitas škotiškas gaminys - garsioji Labanoro samanė, kuri laikoma kokybiškiausia tarp lietuviškų samanių. Kiek teko susidurti, tai labanoriškiui išsivaryti samanės yra ne galimybė uždirbti, bet malonumas. Tipinė samanės varykla įrengiama gražioje vietoje, toliau nuo pašalinių akių. Dažniausia kokiame nors eglyne paruošiama aikštelė. Varoma po nedaug: tipinė 100 l medinė raugo statinė. Ji šildoma garu iš šalia pastatyto metalinio kubilo. Vėliau garai su alkoholiu eina į šaldytuvą ir susikondensavę teka į indą. Išvaryta samanė pilama į metalinį kubilą kartu su švariu vandeniu ir dar kartą kaitinama. Samanė perleidžiama per obelų anglis ir tai, kas lieka, išpilstoma į butelius su kokia nors žole. Labai aktyvūs įstatymo sargai beveik išnaikino šių tradicijų saugotojus, tad tikroji samanė statoma ant stalo tik garbingiausiems svečiams atvykus.

Stirnių bažnyčia

Už Labanoro pro Stirnius, garsius Napoleono lobiu, paskandintu Stirnių ežere, ir gražia iš lauko akmenų sumūryta bažnyčia.

Etnokosmologija

Baigę žygį važiuojame Etnokosmologijos muziejaus link. Molėtų keliu pasiekiame Vilniaus-Utenos plentą, sukame Utenos link ir pasukame į dešinę prie ženklo „observatorija". Už kelių kilometrų - Etnokosmologijos muziejaus bokštas, labai panašus į stiklinę skraidančią lėkštę, pakibusią virš pušynų. Priklausomai nuo laiko ir oro, galimi keli variantai. Jei dar šviesu, verta užlipti į bokštą ir pasidairyti po apylinkes - vaizdas tikrai įspūdingas. Vėlia - grįžti kilometrą atgal ir pasukti į kairę palei ežeriuką. Čia yra etnografinė sodyba, kurioje užsisakius ar prisišliejus prie kokios grupės galima išklausyti pasakojimą apie tai, kaip senovės lietuviai stebėjo laiką. Pasakojama improvizuotoje senovės lietuvių pagoniškoje šventykloje.

Etnokosmologijos muziejaus bokštas nuo etnokosmologijos sodybos

Jei oras geras ir nedebesuota, galima pasilikti ir muziejuje stebėti dangaus šviesulius pro galingą teleskopą. Tiek vienoje, tiek kitoje vietoje rekomenduoju iš anksto užsirašyti.

 

Per valandą Vilniaus-Utenos plentu grįšime į Vilnių, į savo viešbutį.

Nuotraukos autoriaus ir Hermio Preikšto

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.