Iš automobilizmo istorijos – GAZ 12 ZIM
Atnaujinta: 2020-03-09
  • Zim1
  • Zim2
  • Zim3
  • Zim4

Viena iš originaliausių GAZ pagamintų mašinų buvo 12 serijos automobilis, pirmuosius septynerius savo gyvavimo metus vadintas ZiM.

1948 m. gegužę Gorkio Molotovo vardo automobilių gamykla gavo vyriausybinį užsakymą sukurti šešiavietį lengvąjį automobilį, kuris pagal patogumą, ekonomiškumą ir dinamiką turėjo tapti tarpiniu variantu tarp prestižinių ZiS 110 ir „Pabeda“.

Visiems darbams buvo paskirta labai mažai laiko – 29 mėnesiai. Norint per tiek laiko pagaminti mašiną, reikėjo arba visiškai nukopijuoti analogišką užsienietišką mašiną, arba sukurti savą, panaudojant gamykloje esančias detales ir svarbiausia – variklį. Nepaisant spaudimo kopijuoti užsieniečius, GAZ inžinieriai sugebėjo sukurti savo modelį. Jų darbą palengvino tai, kad apie 50 proc. ZiM‘o detalių buvo „pasiskolinta“ iš tuo metu gamintų GAZ 51 ir GAZ 20 „Pabeda“.

Savo modelio gamyba buvo labai drąsus žingsnis, nes būtent tuo metu dėl „vaikiškų ligų“ buvo pristabdyta „Pabedos“ gamyba ir vyriausias GAZ konstruktorius vos neišlėkė iš savo posto. Darbo vietą jam pasisekė išlaikyti, bet laiku nepridavęs ZiM‘o konstruktorius Andrejus Aleksandravičius Lipgartas būtų netekęs ne tik posto, bet ir gyvybės.

Bene geriausiu didelio automobilio varikliu tuo metu buvo GAZ‘e nuo 1937 m. naudojamas 3,48 l darbinio tūrio agregatas. Po karo jis buvo montuojamas į GAZ 51 ir GAZ 63 sunkvežimius. Tokio variklio galia siekė 70 AG. Nekenkiant varikliui ją buvo galima didinti tik iki 95 AG, o planuojamai mašinai tai buvo aiškiai per mažai.

Spręsdami šią problemą Gorkio gamyklos darbininkai šešių vietų automobiliui su 3,2 m ratų baze panaudojo laikančią kėbulo konstrukciją. Tai leido sumažinti automobilio masę maždaug 220 kg. Kėbulas tapo svarbiausiu konstrukciniu elementu kuriant naują GAZ, nes, jei nebūtų pavykę išspręsti visų su juo susijusių problemų, tai naujas automobilis nebūtų buvęs pradėtas gaminti laiku.

Variklio galia buvo padidinta praplėtus įleidimo vožtuvus, panaudojus sudvejintą karbiuratorių ir suspaudimo lygį padidinus iki 6,7:1, tai užtikrino, kad variklis tvarkingai dirbs naudojant standartinį tais laikais 70 markės benziną. Po konstrukcinių patobulinimų automobilis tapo ekonomiškas, 100 km užtekdavo 18–19 l. (1940 kg sveriančiai mašinai tai labai neblogas rodiklis) ir dinamiškas – maksimalus greitis – 125 km/val., 100 km/val. pasiekdavo per 37 sekundes. Palyginti mažas apsukų skaičius – 3600/min. – užtikrino tylų variklio veikimą.

Pirmą kartą Rusijos automobilių pramonėje ZiM‘e vietoj smagračio buvo panaudota hidraulinė sankaba, per kurią sukimo momentas iš alkūninio veleno persiduodavo varančiajam sankabos diskui. Hidraulinė sankaba užtikrino ramų pajudėjimą iš vietos antra pavara nebijant, kad variklis užges per mažai nuspaudus akseleratoriaus paminą, ir galimybę judėti nuo 0 iki 80 km/val. greičiu, neperjungiant pavarų. Pirmoji pavara būdavo įjungiama tik kylant į kalną arba sunkiomis eismo sąlygomis, tiesi trečioji buvo naudojama greitkeliuose.

Kardaninę atviro tipo pavarą sudarė du volai su tarpine atrama, tai leido sumažinti jų skersmenį ir nužeminti iki ribos priekinį kardano svyravimo tašką. Kartu su hipoidine pagrindine pavara tokia konstrukcija leido pažeminti kardino veleno sukimosi ašį 42 mm ir padėti jį po salono grindimis (be iškylančio tunelio).

Kita naujiena, pirmą kartą pasirodžiusi tarybinėse mašinose, buvo 15 colių ratai (iki ZiM‘o tarybiniai automobiliai naudojo 16 colių ratus). Sumažinus ratų skersmenį reikėjo naudoti naujo tipo būgninius stabdžius – su dviem trinkelėmis ir dviem stabdžių cilindrais.

Priekinė pakaba buvo nepriklausoma ant skersinių svirčių su sraigtinėmis spyruoklėmis, užpakalinė – ant išilginių pusiau elipsinių lingių. Priekinė pakaba turėjo skersinio stabilumo stabilizatorių. Amortizatoriai buvo hidrauliniai, dvigubo poveikio.

Kuriant kėbulą pagrindinis dėmesys buvo skirtas jo tvirtumui ir atsparumui persikreipimui. Konstruktoriams pavyko išspręsti šią problemą: įveikiant brastas iki 550 mm gylio vanduo į saloną nepatekdavo kaip nepatekdavo ir dulkės, susukus kaimo keliukais 1 500 km kepinant + 37 C karščiui.

Pagal nurodymus mašina turėjo būti 6 vietų, bet konstruktoriai sugebėjo užpakalinę sėdynę pritaikyti 3 keleiviams. Tam iki 1560 mm buvo praplėsta užpakalinių ratų provėža (priekinė buvo 100 mm siauresnė). Dėl tokio sprendimo teko praplėsti užpakalinę kėbulo dalį – mašina gavo išsišokusius užpakalinius sparnus. Automobilis tapo dinamiškesnis.

Salone buvo trys sėdynių eilės. Viduriniąją buvo galima sulankstyti ir priglausti prie priekinių sėdynių nugarėlių, paliekant užpakalinės sėdynės keleiviams neregėtą tais laikais erdvę – atstumas tarp priekinių ir užpakalinių sėdynių nugarėlių viršijo 1,5 m. Priekinės sėdynės nesireguliavo, todėl stambesniems vairuotojams būdavo sunkoka.

Vairas neturėjo stiprintuvo, bet mašiną vairuoti buvo lengva – padėjo iki 18,2 padidintas perduoda­masis skaičius ir didelis vairo rato skersmuo. 5,53 m ilgio ZiM‘o posūkio spindulys tik 6,85 m.

Salonas išsiskyrė turtinga apdaila, turėjo trijų diapazonų radijo imtuvą su savaitei prisukamu laikrodžiu, elektrinį žiebtuvėlį, peleninę. Prietaisų panelyje buvo signalinės lemputės, įspėjančios, kad užtrauktas stovėjimo stabdis ar aušinimo sistemoje vanduo įkaito daugiau kaip + 90 C.

Išskirtinė ZiM‘o detalė buvo variklio dangtis, kurį buvo galima atidaryti į bet kurią pusę ar visiškai nuimti ir lenktas užpakalinis stiklas (pirmą kartą tarybinių mašinų istorijoje). Be to, būtent ZiM‘as pirmasis buvo papuoštas šiandien daugumai gerai žinoma elnio figūrėle – Nižnij Novgorodo simboliu.

1949 m. lapkričio mėnesį bandomasis GAZ 12 egzempliorius dalyvavo šventinėje demonstracijoje. Po trijų mėnesių – 1950 m. vasario 15 d. – mašiną atgabeno įvertinti šalies vadovams. Mašina patiko visiems, net ir Stalinui, kuris tik supyko sužinojęs, kad pagrindiniu ZiM‘o konstruktoriumi buvo su „Pabeda“ nevykusiai pasirodęs Ligpartas.

Taikantis prie Stalino norų, buvo pasirūpinta, kad 1951 m. trijų Lenino ir dviejų Raudonosios darbo vėliavos ordinų, penkių Stalino premijų, paskutinioji iš kurių buvo gauta už ZiM‘ą, laureatas A. A. Ligpartas buvo nušalintas nuo vyr. konstruktoriaus pareigų GAZ‘e ir kaip eilinis inžinierius pradėjo dirbti UralZiS‘e. Aukštas pareigas jis vėl pradėjo eiti tik po Stalino mirties 1953 m.

1950 m. spalį, laiku, Gorkio automobilių gamykloje buvo surinkta pirmoji mašinų partija ir prasidėjo jų masinė gamyba. Naująjį automobilį pirmosios gavo valstybinės struktūros. Vėliau prastesnės apdailos mašinos buvo pradėtos tiekti taksi parkams, bet važiavimas ZiM‘u kainavo pusantro karto brangiau negu „Pabeda“. ZiM‘ą netgi buvo leista pardavinėti paprastiems piliečiams, bet naivu buvo tikėtis, kad po ką tik praūžusio karo eilinis darbininkas būtų galėjęs įsigyti mašiną už 40 000 rublių.

1951 m. Gorkio gamykloje buvo pagaminti trys bandomieji ZiM‘o modeliai su keturių durų kėbulu, bet be stogo. Serijiniu automobilis netapo – dėl stogo nuėmimo teko stiprinti kėbulą, mašina tapo sunkesnė, 95 AG variklio nebeužteko ir jos dinaminiai rodikliai tapo nebepatenkinami.

Tais pačiais metais pasirodė ZiM‘o bazę panaudojus sukurtos greitosios pagalbos mašinos – GAZ 12B, turėjusios stiklinę pertvarą, skyrusią saloną ir vairuotoją, dvi atlenkiamas sėdynes, esančias vieną už kitos, ir per bagažinę pakraunamus neštuvus.

GAZ 12 pasirodymas sukėlė sumaištį tarp valdininkų. Pirmieji partijos sekretoriai turėjo jiems paskirtus ZiS‘us ir naują mašiną vertino atsargiai, tačiau ja iškart susidomėjo jų pavaduotojai, kurie mielai iš mažų „Pabedų“ persėdo į gerokai erdvesnius ZiM‘us.

1957 m. GAZ gamyklos pavadinime nebeliko į nemalonę patekusio užsienio reikalų ministro Molotovo pavardės. Pirmaujantis gamyklos modelis gavo oficialų pavadinimą GAZ 12, bet jau 1959 m. turėjo užleisti vietą „Čaikai“ (GAZ 13), o 1960 m. buvo nutraukta ir GAZ 12 B gamyba.

Per dešimt gamybos metų buvo pagaminti 21 527 automobiliai ZiM ir GAZ 12, kurie tapo neatsiejamu savo epochos simboliu kaip ir „stalininiai“ namai.

 

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.

Komentarai (0)
Prisijunkite, kad galėtumėte komentuoti

Automobilių „ZIL“ atgimimas?

Buvo laikas, kai aukščiausieji tarybiniai vadovai važinėdavo dar ir dabar ne vienam nostalgiškus prisiminimus keliančiais automobiliais „Čaika".

Sezono uždarymas

Senos ir nelabai, bet labai gražios mašinos

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį: