Pagal „Fordo" licenciją pagamintas automobilis buvo pirmoji Nižnij Novgorodo automobilių gamyklos (NAZ) produkcija. Tiesa, greitai gamykla gavo „Gorkio" (GAZ) vardą. Pirmasis automobilis nuo konvejerio nuriedėjo 1932 m. sausio 29 d. Iki pirmųjų metų pabaigos per parą gamykloje buvo pagaminama po 60 sunkvežimių. Nuo 1933 m. automobiliai buvo gaminami iš vietinių detalių. „GAZ-AA", sveriantis 1 750 kg, galėjo pervežti iki pusantros tonos krovinių. Liaudyje jis greitai buvo pakrikštytas „polutarka" (pusantrinis). Dažniausiai sunkvežimiai veždavo gerokai sunkesnius krovinius, nes jų patvari konstrukcija tai leido.

Keturių cilindrų 3,3 l variklis, esant 2 200 aps./min. pasiekdavo 40 AG. Nedidelis suspaudimas - tik 4,2 - leisdavo į variklį pilti ligroiną. 100 km kelio sunkvežimis naudodavo 19,5 l kuro. 40 litrų kuro bako užtekdavo 200 km kelio. Tiesiame kelyje sunkvežimis galėjo pasiekti 70 km/val. greitį.

Automobilio konstrukcija buvo tobulinama. Medinę kabiną pakeitė metalinė su dermantininiu stogu. 1938 m. sunkvežimis gavo naują variklį ir naują vairo sistemą, pasiskolintą iš lengvojo automobilio „M1". Pakeitus kuro paskirstymo fazes, variklio suspaudimo lygis padidėjo iki 4,6, o galia išaugo 50 AG. Buvo sustiprinti užpakalinių lingių tvirtinimai. Tokie automobiliai gavo indeksą „MM". Beje, tai buvo populiariausias to laikotarpio sunkvežimis visoje TSRS. Juos gamino ne tik GAZ gamykloje, bet ir Maskvoje, Rostove, Uljanovske. 1941 m. Raudonoji armija turėjo 150 000 šių sunkvežimių.

„Gyvybės kelią" per Ladogą aptarnavo 4 500 automobilių. Daugiausia tarp jų buvo „GAZ AA" ir „GAZ MM". Kai 1941 m. lapkričio 22 d. į pagalbą Leningradui pajudėjo pirmieji 60 sunkvežimių, ledas traškėjo nuo jų svorio. Sunkvežimiai važiavo laikydamiesi 150-200 m atstumo, kabinų durelės buvo atvertos, kad vairuotojai spėtų iššokti nelaimės atveju. Balandžio pabaigoje sunkvežimiams tekdavo įveikti pusės metro gylio vandenis. Ladogos ežero dugne iki šiol randama šių sunkvežimių.
1942 m. buvo pagamintas „GAZ MMV". Siekdami taupyti medžiagas ir pagreitinti gamybą, rusai „polutarkos" konstrukciją ypač supaprastino. Buvo paliktas tik vienas žibintas vairuotojo pusėje, sparnai buvo virinti, su mediniais laipteliais. Taip pat tų metų modelis neteko bamperio, priekinių stabdžių ir nikeliuotos emblemos ant radiatoriaus. Atidaromas liko tik užpakalinis kėbulo bortas, kabina su nenuimamu brezentiniu viršumu neteko durų - jas pakeitė trikampiai uždangalai. Žinoma, šis automobilis neturėjo krosnelės ir kitų šiandien įprastų dalykų. Taupant žaliavas, jis buvo sumažintas. Ilgis siekė tik 5 335 mm, aukštis - 1 870 mm. Tilpdavo veltiniais ir šimtasiūle vilkintis vairuotojas, kuris, važiuodamas prastais keliais, turėjo saugoti galvą nuo galimų smūgių į kabinos korpusą. Nesaugu buvo ir dėl kitų konstrukcinių ypatumų. Tarkim, kuro bakas buvo sumontuotas tiesiai virš vairuotojo kelių - kuras tiesiog tekėjo į variklį be jokių siurbliukų ar pompų. Karo metais kulkai pataikius į kuro baką automobilis akimirksniu užsiliepsnodavo ir vairuotojas, dažniausiai, neišsigelbėdavo.

Norint vairuoti automobilį, tekdavo išklausyti trijų mėnesių kursus. Po jų būdavo išduodamas ranka rašytas štabo viršininko ir raštininko pasirašytas bei antspaudu patvirtintas pažymėjimas. Tiesa, pažymėjimą buvo galima iš raštininko gauti ir už butelį samanės.

Laimė, automobilis buvo ganėtinai paprastas, tad jį vairuoti buvo nesudėtinga. Tereikėjo įvertinti kai kuriuos niuansus, pavz.: buvo nesinchronizuota pavarų dėžė, reikalaujanti dvigubo sankabos paspaudimo arba kojinis starteris. Reikėjo nepamiršti ir apie po vairu esančius jungiklius - rankinį akceleratorių ir degimo paankstinimą. Akumuliatoriaus, nors ir kraunamas, suveikdavo ne visada, tad dažniausia automobilis būdavo užvedamas sukant specialią ilgą po radiatoriumi įstatomą rankeną. Manevruoti tokiu automobiliu nelengva. Stabdžiai paprasti, mechaniniai, reikalaujantys daug jėgos. Juos turėjo tik užpakaliniai ratai.

Nepaisant trūkumų, karo metais šie automobiliai buvo plačiai naudojami ir jais buvo nuvažiuota net iki Berlyno. Šiandien mums sunku suprasti, kaip tai pavyko, tačiau faktas lieka faktu - „polutarkos" buvo pagrindinė karo metų transporto priemonė.

Nuotraukos iš http://ru.wikipedia.or

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.