Vis dažniau pasigirsta, kad nepažinę savo krašto bandome ieškoti grožio kitur. Tai tiesa. Lietuvoje daug gražių vietų, kur dažnas mūsų dar nėra buvęs. Kadangi ši vasara, nepaisant populistinių politikierių šūkių, kad krizė suvaldyta ir gyvenimas gerėja, bus ekonomiškai sunki, kviečiame autoreviu.lt skaitytojus iš naujo atrasti mūsų gimtąjį kraštą. Šiandien pristatome skaitytojo Rolando atsiųstą reportažą apie kelionę palei Nemuną iš Vilniaus į Ventės ragą.

Maršrutas.

Pirmasis kelionės etapas - iš Vilniaus į Kauną - buvo ganėtinai nuobodus. Greitkelis, žinomos vietos, tad buvo įveiktas be jokių papildomų stabtelėjimų. Situacija pasikeitė pasiekus Kauną. Buvo galima keliauti į Ventės ragą greitkeliu, tačiau pasirinkome gerokai įdomesnį maršrutą - palei Nemuną. Tiems, kas šiuo maršrutu dar nėra keliavęs, labai rekomenduoju tai padaryti. Žinoma, pajūrį pasieksite gerokai vėliau, tačiau pakeliui bus proga susipažinti su lankytinomis Lietuvos vietomis. Kelias nėra tiesus, dideliu greičiu lėkti negalima, tačiau smagu važiuoti vingiuotu keliuku, kai prieš akis veriasi Lietuvos gamtos ir miestelių grožis.

Pirmoji iš aplankytų vietų buvo netoli Kauno esantis Raudondvaris. Jis - viena seniausių Kauno rajono gyvenviečių. XIV a. tai buvo kovų su kryžiuočiais vieta, prie Nevėžio stovėjo Vyrgalės pilis, ją sunaikino kryžiuočiai. Kaip didikų rezidencija Raudondvaris minimas nuo 1615 metų, kai čia buvo pastatyti dvaro rūmai. Tų metų rugsėjo 2 dieną Jonas Dziavaltauskas laiške LDK dvarionui Mykolui Kiškai užsimena apie pilį. 1819 m. dvarą įsigijo Tiškevičiai. Jie, suremontavę dvaro rūmus, pastatydino papildomų pastatų (oranžeriją, svirnus, arklides ir kt.), įrengė parką. Čia būtina sustoti ir aplankyti puikiai išsilaikiusią Raudondvario pilį, kurioje veikia Juozo Naujalio muziejus.

Iš tolo šviečianti pilis

Kitas, dėmesio vertas objektas - Vilkija. Ji minima nuo 1364 metų. 1369 m. buvo sunaikinta Vilkijos pilis. 1450 m. buvo muitinė, nuo 1486 m. - valsčiaus centras, nuo 1512 m. minimas miestas, vėliau miesto teises prarado. 1667 m. minimas Vilkijos pavietas. 1792 m. kovo 20 d. (iki 1795 m.) Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą, bet tų metų viduryje, kai krašte įsigalėjo rusų palaikomi naujų miestų priešininkai, Vilkijos savivalda tikriausiai buvo uždaryta, nors T. Kosciuškos sukilimo metu ji galėjo atgyti, nes 1794 m. minimi savivaldos pareigūnai.

Keliukas retai būna tiesus

Kelias prieš pat Vilkiją leidžiasi žemyn ir išniręs iš už posūkio keliautojų akims atsiveria Nemuno slėnis ir įstabūs jo vingiai. Iš tolo matoma ant aukšto kalno pastatyta dviejų bokštų Vilkijos bažnyčia, iki kurios taip pat reiktų nueiti.

Tarp medžių pasislėpusi Vilkijos bažnyčia

Važiuojant palei Nemuną būtina užsukti į Veliuoną. Šis miestelis - viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno akmens amžiuje. 1291 m. Veliuonos pilis pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje. Veliuonos tvirtovė XIII a.-XIV a. kovojant su kryžiuočiais buvo viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante. Už keleto kilometrų nuo dabartinio miestelio stovi 1337 m. minima kryžiuočių Bajerburgo pilis. Aukštutinio Reino kronika mini Veliuonos pilies sunaikinimą1348 m., tačiau pilis vėl atstatyta 1349 m., ją 1364 m. puolė Ordino magistras. 1367 m. atstatyta pilis vėl buvo užpulta, ją padegė patys gynėjai atsitraukdami. Veliuonoje lankėsi, kovojo ir, anot metraščių, mirė sužeistas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, todėl vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino Kapo kalnu. 1412 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Veliuonoje pastatė pilį. 1421 m. minimas miestas. XVI a. (1501-1506 m.) pastatyta mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje.

Turint laiko, Veliuonoje reiktų aplankyti bažnyčią, kuri gerokai skiriasi nuo matytos Vilkijoje. Galima pasivaikščioti buvusioje dvarvietėje įkurtame parke, pasigrožėti Vytauto Didžiojo paminklu ar paminkliniu akmeniu, skirtu LDK valdovui Gediminui.

Dar vienas miestelis, į kurį mus atveda kelio vingiai - Raudonė. Šią vietovę išgarsino Raudonės pilis, pastatyta XVI amžiuje. Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras, priklausė Žygimantui Augustui, vėliau kunigaikštis dvarą perleido prūsų kilmės pirkliui Kristupui Kiršenšteinui. 1636 m. minima koplyčia, 1932 m. įrengta Raudonės bažnyčia.

Raudonės pilis

Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi mokykla, bet bent jau apžiūrėti šį pastatą iš lauko tikrai verta - mažai Lietuvoje likę taip puikiai prižiūrimų ir savo grožiu stebinančių senovinių pastatų. Reiktų užsukti ir į Raudonės parką, kuriame auga gausybė senus laikus menančių medžių. Galima stabtelti ir prie išlikusio miestelio malūno.

Paskutinė stotelė prieš Jurbarką - Vytėnai. Tai kaimas Panemunių regioniniame parke, dešiniajame Nemuno krante, priešais Gelgaudiškį. Miesto įžymybė - renesansinė Vytėnų pilis (arba Panemunės pilis; pastatyta 1610 m.), išlikęs parkas su tvenkiniais, puiki regykla. Į šią pilį taip pat būtina užkopti ir pasigrožėti iš jos atsiverenčiais vaizdais.

Žvilgnis pro pilies šaudymo angą

Keliukui toliau vingiuojant palei Lietuvos upių tėvą Nemuną, stovi vienas įdomesnių Lietuvos miestų - Jurbarkas. Pirmą kartą paminėtas 1259 m. P. Dusburgiečio kronikoje, kai Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai, atplaukę Nemunu, abiejų magistrų lygiomis lėšomis Karšuvos srityje ant šv. Jurgio kalno pastatė Georgenburgo pilį. Tai viena seniausių kryžiuočių pilių Lietuvoje, daug kartų minima ordinų kronikose. Vokiečių pilis pastatyta ant Bišpiliukų piliakalnio. Kiek į šiaurės rytus, ant Bišpilio piliakalnio beveik tuo pat metu pilį pasistatė ir lietuviai. Kovos tarp šių pilių vyko iki XV amžiaus, kol po Žalgirio mūšio kryžiuočiai vietovę paliko. Pasibaigus karams ėmė augti gyvenvietė. XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, XV-XVI a. buvo prekybos centras su muitine prie Nemuno, XVI a. minimas Jurbarko valsčius. 1611 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir Jurbarko herbas - trys lelijos raudoname skyde.

Jurbarke stovi paminklas LDK valdovui Vytautui Didžiajam. Šalia miesto yra ir vienas įspūdingas modernios architektūros statinys - ilgiausias Lietuvoje automobilių tiltas.

Važiuojant toliau pasiekiamas vienas įspūdingiausiu Lietuvoje - Rambyno kalnas, esantis (45,4 m virš jūros lygio) 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas - viena Lietuvos saugomų teritorijų. Čia būtina likti ilgėliau ir būtinai pasiimti fotoaparatą ar filmavimo kamerą (geriausia ir tą, ir tą).

Užlipus ant kalno, nuo jo atsiveria panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.

Beje, kalnas ir jo teritorija turi turtingą istoriją. I-VI a. po Kr. šiame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai lėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet - pagrindinio prekybos kelio. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis.

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių - Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės.

Ant Rambyno kalno

Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno buvusį aukų akmenį. Visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo". Jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse. Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo - 15 uolekčių skersmens. Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis - kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų neišliko. Nepaisant to, kad nėra šventojo akmens, pasivaikščiokite po Rambyno regioninį parką. Tai bus pasirengimas paskutiniam kelionės tikslui - nuostabiam Ventės ragui.

Galiausiai pasiektas kelionės tikslas. Tai - iškyšulys prie Kuršių marių, netoli Nemuno upės žiočių, į pietus nuo Ventės gyvenvietės. Labiausiai žinomas dėl įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties. 1360 m. kryžiuočiai čia pastatė Vindenburgo pilį, kurią vėliau sugriovė marių bangos. Čia stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių, pastatytas 1863 m. Ventės rage 1929 m. profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė paukščių žiedavimo stotį, kuri veikia iki šiol. Čia yra pagrindinis Lietuvoje paukščių migracijos kelias, vedantis į Europos pietus, atogrąžas ir net pietinę Afriką.

Žymusis Ventės rago švyturys

Ventės rage labai gražu vakare, leidžiantis saulei. Jeigu oras geras ir galite, būtinai palydėkite saulę būtent čia, kur bangų mūšą paįvairina paukščių klegėjimas ir negirdėti miesto šurmulio. Po įtemptos darbo savaitės ir ilgos kelionės tai turėtų nuraminti. Turint galimybe, reiktų pasilikti nakvoti kur nors šalia marių ir namolio sukti tik pasitikus saulę. Saulėlydžiai ir saulėtekiai prie marių kitokie negu Vilniuje. Na, bet kaip jau išeis.

Saulėlydis prie marių

Kelionė iš Vilniaus iki Ventės rago truko visą dieną, nuvažiuota apie 350 km., sudeginta apie 30 litrų kuro. Skaičiuojant išlaidas, tai būtų apie 120 Lt. Manau, kad tai nėra labai brangu, ypač įvertinus įspūdžius, kurie bus parsivežti. Be to, galima išlaidas pasidalinti. Tokiu atveju kelionė bus pigesnė, o įspūdžiai dėl to tikrai nesuprastės.

Tekstas Rolando, nuotraukos Lauros

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.