Antra dalis - Variatorius

Tikėtina, kad ne visi žino, bet transmisijos tipas, kai sukimo momentą nuo vieno kūgio kitam perduoda diržas, atsirado dar viduriniais amžiais. Tokio tipo pavaras naudojo... malūnininkai. Diržo judėjimas buvo reguliuojamas rankomis, jam tenkančios apkrovos buvo palyginti nedidelės, todėl į automobilių pramonę sistema atėjo palyginti vėlai.

Šią transmisiją ganėtinai paprasta įsivaizduoti: imkim dviratį ir vietoj žvaigždučių užkabinkime jam du kūgius, o grandinę pakeiskime diržu. Jeigu elektronikai prižiūrint pavyks užtikrinti sklandų diržo judėjimą tarp abiejų - didelio ir mažo skersmens - kūgių viename pavaros gale, tai atitinkamai keisis ir perdavimo taktas kitame, priverčiantį ratą suktis, pavaros gale. Tas pats procesas vyksta judant dviračiui kai grandinė perkeliama nuo mažos žvaigždutės ant didesnės.

Iš pradžių variatoriai buvo montuojami į mažai galios turinčias transporto priemones, nes galingi varikliai greitai „suėsdavo" variatoriaus diržą. Inžinieriai šią problemą išsprendė diržą pakeitę plienine juosta. Kūgių taip pat buvo atsisakyta, nors pats sukimo momento perdavimo principas liko toks pats.

Įdomu tai, kad pajudėjimui iš vietos daugelyje variatorių vis dar naudojami hidrotransformatoria (yra variatoriai su šlapia sankaba ir kt.). Taigi, nors energijos nuostoliai šiose PD mažesni negu klasikinėse APD, bet jie visgi yra.

Paprastai gamintojai teigia, kad šiuolaikiniai variatoriai - patikimi ir turi tarnauti visą automobilio eksploatacijos laiką. Tai beveik tiesa, bet gamintojai nutyli, kad kartais gali sugesti valdymo blokas - ne vieną tūkstantį kainuojanti detalė. Šiuo atveju džiugina tai, kad tokie gedimai būdingi automobiliams su seno tipo variatoriais. Naujausiuose modeliuose tokių problemų kilti neturėtų.

Bene didžiausias variatoriaus pliusas yra tame, kad nėra pavarų, tad kelionės metu nebūna galios perdavimo varomajai ašiai pauzių. Kai kurie automobilistai prie variatoriaus minusų priskiria tai, kad važiuojant sūkiai nekinta, o variklis visą laiką gaudžia vienodai monotoniškai. Vėlgi, tai taikytina senesnės konstrukcijos sistemoms, nes pačiose naujausiose elektronika kelionėje tolygiai keičia variklio skleidžiamą garsą.

Taip pat reiktų atminti, kad variatorius taupesnis negu klasikinė APD, o pavarų nebuvimas užtikrina geresnes dinamines savybes. Klasikinei APD variatorius pralaimi tik startuojant ir keliasdešimt pirmųjų metrų, tačiau vėliau, kai variklis pasiekia darbinius sūkius, jis greitai išsiveržia į priekį.

Privalumai:

Geros dinaminės charakteristikos judant ir ilgose kelio atkarpose.

Taupo kurą.

Pajudant ir stabdant nebūna trūkčiojimų, variatorius švelniai ir tolygiai keičia perdavimo santykį.

Saugus esant plikledžiui.

Tausoja variklį, apsaugodamas jį nuo perkrovų.

Trūkumai

Startuojant pralaimi visoms kitoms transmisijoms.

Jautriai reaguoja į aukštus sūkius, todėl esant sunkesnėms važiavimo sąlygoms jo prievadas patiria perkrovas.

Brangus remontas.

Aktyviai važinėjant dažnokai tenka keisti diržą.

Brangūs tepalai.

Negalima mėgautis sportiniu vairavimo stiliumi. Dažniausiai to neleidžia variatoriaus nustatymai.

Bus daugiau.

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama