Patys greičiausi XX a. pradžios lenktynininkai
Atnaujinta: 2020-03-09
  • sp7b9ce3__Small_

Susidomėjimas automobilių sportu ėmė augti XIX a. pabaigoje, kai markizas Šaslu Loba 1898 m. pasiūlė registruoti greičio rekordus. Pirmuoju oficialiu rekordininku tapo jaunesnysis markizo brolis grafas Gastonas de Šaslu Loba. Jis tais pačiais metais, vairuodamas Šarlio Žanto sukonstruotą elektromobilį, pasiekė 62,78 km/val. greitį.

Veikiai grafas įgijo varžovą – belgą Kamilį Ženatcį, vadintą Raudonplaukiu Velniu. Jis pirmasis pasaulyje pradėjo važinėti mašina, kurios kėbulas buvo aptakios formos. Be to, K. Ženatcio automobilyje buvo įtaisytos geriausios to meto akumuliatoriaus baterijos ir ypač rūpestingai parinktos padangos. Gerai parengtas automobilis ir ... 1899 m. belgas pirmasis įveikė 100 km/val. ribą! Jis pasiekė 113,71 km/val. greitį.

XX a. pirmajame dešimtmetyje dėl greičio rekordų kovota ypač aršiai. Pasitaikydavo, kad rekordas būdavo pagerinamas tą pačią dieną. Pavyzdžiui, įmonėje „Gobron-Brillie“ pagamintas automobilis per savaitę du kartus pagerino greičio rekordą. Būtent tada pasaulis išgirdo garsių „rekordų medžiotojų“ – inžinieriaus Lui Koataleno, dirbusio „Sunbeam“ įmonėje, lenkų grafo Lui Zborovskio ir anuomet jauno įmonės „Marlborough“ mechaniko Džono Perrio Tomaso –vardus.

Dėl rekordų kovojo ne tik benzinu varomų automobilių vairuotojai. Jiems nenusileido ir tie, kurie važinėjo garais ir elektra varomais automobiliais. Vairuodamas garais varomą automobilį „Rocket“, kurį sukonstravo broliai Stenliai, Fredas Mariotas pirmasis įveikė 200 km/val. greitį. Mašinos sąranga buvo beveik ideali, ji svėrė vos 500 kg, todėl visiškai pakako 60 arklių galių variklio. Vieną mylią F. Mariotas įveikė pasiekęs 205,44 km/val. greitį, tačiau rekordas oficialiai nebuvo pripažintas. Oficialų rekordą Mariotas pasiekė kilometro ilgio atkarpoje – 196,37 km/val.

Vertėtų pakalbėti ir apie tuo metu nustatytas lenktynių taisykles. Greičio rekordai buvo fiksuojami vieno kilometro ir vienos mylios atkarpose. Kad būtų išvengta palankaus vėjo ar net paties mažiausio nuolydžio įtakos, atkarpą reikėjo įveikti važiuojant į abi puses. Automobilių sąrangai taip pat buvo keliama reikalavimų: turėjo būti vairas, priekinė ir atbulinė pavaros. Be to, naujas rekordas būdavo pripažįstamas, jeigu viršydavo iki tol buvusį mažiausiai 2 km/val. Tokios taisyklės galioja ir šiandien, todėl rezultatai, kuriuos pasiekė reaktyviniai automobiliai „Blue Flame“ (vairavo Artas Arfonsas), „Spirit of America“ (vairavo Kreigas Bridluo) ir „Thrust II“ (vairavo Ričardas Nobla) buvo pripažinti greičio rekordais. Siekiant rekordų, galioja dar viena sąlyga – nepakilti nuo žemės paviršiaus.

Automobilių lenktynių trasose XX a. pradžioje dominavo „Benz“, „Fiat“, „Itala“, „Hotchkiss“, „Peugeot“, „Napier“ įmonėse pagaminti automobiliai. Amerikoje jie konkuravo su „Stutz“, „Marmon“, „Case“, „Apperson“, „Chadwick“, „Crane-Simplex“, „Corbin“, „Frontenac“.

Lenktynininkas Barnis Oldfildas išgarsėjo po pirmųjų varžybų. Įdomu tai, kad iki jų nebuvo sėdėjęs prie automobilio vairo. B. Oldfildui neturėjo progos net bandomajam važiavimui. Jis paprasčiausiai sėdo prie vairo, po starto nuspaudė akseleratoriaus paminą „iki dugno“, nemažindamas greičio įveikė visą lenktynių trasą ir laimėjo varžybas. B. Oldfildas buvo vienintelis, įstengęs suvaldyti galingiausią to meto automobilį „Benz“. Vienintelis jo konkurentas buvo „Fiat“ vairuojantis Ralfas de Palma. Jų kova lenktynes paversdavo įspūdingu reginiu. Varžybų afišos, kuriuose būdavo parašyta, kad dalyvaus B. Oldfildas ir R. de Palma, garantavo anšlagą. Būta atvejų, kad dėl bilietų į tokius renginius kildavo kruvinos muštynės, o lenktynių trasos prieigas saugodavo trys eilės policininkų.

Pasibaigus 1909 m. sezonui, sporto komitetas nutarė, kad lenktynės – tai ne cirkas. Jis išleido specialiu potvarkį, draudžiantį B. Oldfildui dalyvauti varžybose. Tiesą pasakius, jis nuo pat karjeros pradžios nebuvo mėgstamas varžybų dalyvis, mat nepaisė taisyklių, negerbė teisėjų.

Vėliau B. Oldfildas lenktyniavo Meksikoje, kur pateko į avariją, bet susižalojo nesunkiai. Remontuodamas automobilį liepė padidinti cilindrų tūrį. Jo nurodymas buvo įvykdytas, cilindrų tūris pasiekė 21,5 litrų talpą. Barnis siekė pagerinti pasaulio greičio rekordą, todėl jam nerūpėjo anuomet galioję lenktyninių automobilių cilindrų tūrio apribojimai. Po remonto jo automobilio variklis įgijo 200 arklių galią.

B. Oldfildas 1910 m. pavasarį atvyko į Floridoje esantį Daiton Byčą ir išsiuntė R. de Palmai telegramą, kurioje pastarąjį kvietė į dvikovą. R. de Palma atsisakė. Barnis pareiškė, kad bet kuriuo atveju įrodys savo pranašumą, ir po atslūgus potvyniui pralėkė pajūriu. Beje, tokiose trasose buvo pasiekti visi to meto rekordai, nes po atoslūgio smėlis tampa tvirtas ir lygus, idealus trasos pagrindas.

B. Oldfildas pasiekė 211,93 km/val. greitį, tačiau sporto komitetas atsisakė šį rekordą pripažinti. Motyvuota tuo, kad nedalyvavo komiteto atstovai, turintys teisę fiksuoti rekordus.

Barnis suvokė, kad sporto komitetas kaišios pagalius į ratus, todėl paprašė, kad kitą kartą važiuotų senas draugas Bobas Bermanas, 1911 m. pasiekęs oficialų pasaulio greičio rekordą – per 228 km/val. Asmeninę sveikinimo telegramą B. Bermanui išsiuntė net Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Beje, Bermanas buvo „Bjuik“ lenktynininkų komandos narys ir garsiojo Lui Ševrolė porininkas.

B. Oldfildas, B. Bermanas ir L. Ševrolė dalyvaudavo ne vien tik oficialiose lenktynėse. Jie rengdavo ir parodomuosius važiavimus, kur ne vieną kartą „sensacingai“ aplenkė traukinius ir aeroplanus. Automobilių ir lėktuvų lenktynės vyksta ir dabar, tačiau dažniausiai „Lombargini“ arba „Mosler-Raptor“ aplenkia reaktyvinius lainerius ar naikintuvus tik ant žemės, nes pakilęs lėktuvas akimirksniu išsiveržia į priekį. Anuomet sąlygos buvo kitokios: automobilis galėjo aplenkti net ir skrendančią „medinę dėžutę“.

Lenktyniniai automobiliai, sukurti įmonėje „Benz“, varžybose dalyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Bermano pasiektas rekordas nebuvo sumuštas aštuonerius metus.

Vienas lenktyninių „Benz“ automobilių pateko į Rusiją. Po revoliucijos, valdant bolševikams, jis dalyvaudavo lenktynėse, nes netiko praktiniams tikslams: juo nebuvo galima vežioti bulvių ar medienos. Automobilį vairavo Borisas Udolskis.

Rusijoje būta dar galingesnių lenktyninių automobilių. Kunigaikštis Borisas Suchanovas „Fiat“ įmonėje buvo užsakęs pagaminti įspūdingą automobilį, kurio kėbulo aukštis siekė beveik du metrus. Šį monstrą varė keturių cilindrų 28 litrų talpos ir 290 arklių galų variklis. Kunigaikštis greitai prasiskolino ir buvo priverstas mašiną parduoti. Po revoliucijos B. Suchanovas emigravo į Prancūziją. Čia pragyvenimui užsidirbdavo šokdamas rusų liaudies šokius Paryžiaus restoranuose.

Parengta pagal užsienio spaudą

 

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Komentarai (0)
Prisijunkite, kad galėtumėte komentuoti

Naujas kainų karas – kas kris pirmas?

Prieš kelioliką dienų Europos automobilių pramonę...

Laukiamiausi 2012 metų automobiliai

7 naujovės, kurių nekantriai visi laukia.

„Fiat“ prekių ženklo sėkmės paslaptis

„FIAT“ – (Fabrica Italiana Automobili Torino) didžiausia Italijos automobilių korporacija.

Automobilių rinkos klasifikacija

Informacija apie Lietuvoje parduodamus automobilius (atnaujinta 2011 m. rugpjutį)

Pasaulyje plinta padirbti automobiliai

Su kinais lyg ir aišku, tačiau paaiškėjo, kad klonuoti svetimus modelius mėgina ir europiečiai.

Patys greičiausi XX a. pradžios lenktynininkai

Susidomėjimas automobilių sportu ėmė augti XIX a. pabaigoje, kai markizas Šaslu Loba 1898 m. pasiūlė registruoti greičio rekordus.

Lemtingi automobiliai

Kalbama, kad kelių eismo taisykles žmonės rašė ir rašo savo krauju...

Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį: