Trumpa modelio apžvalga

„FIAT Punto“ (it. taškas) 1995 m. tapo „Metų automobiliu“.

„FIAT Punto“ gali būti pavyzdys kitiems mažalitriams automobiliams, nes moka priešintis korozijai. Didžioji „Punto“ kėbulo dalis (iki stogo) – cinkuota. Tiesa, laikui bėgant gali iškilti problemų su dažų nuoskėlomis ant priekinių slenksčių dalių ir ratų arkose. Jei „Punto“ bus naudojamas savaitgalio pasivažinėjimams į sodą, važiuojant blogais keliais galima pažeisti dugną. Laikui bėgant tose vietose gali atsirasi skylių. Ant senesnių „Punto“ prie užpakalinio stiklo valytuvo gali sukilti dažai, o ant priekinės kėbulo dalies dėl nuoskėlų – pasirodyti „vabaliukai“. Taip pat laikui bėgant gali nutrūkti penktų durelių atidarymo droselis, užsinešti purvu ir sugesti durų spynelė.

Dar viena „FIAT Punto“ problema – naudotos atsarginės dalys. Naujų užsisakyti nesunku, tačiau naudotų trūksta.

„Punto“ vidus ganėtinai erdvus. Tai lemia aukštas stogas ir statramsčių forma. Ant užpakalinės sėdynės laisvai patogiai įsitaisys trys žmonės, keliai „nekabės“ ore, o kojas galima pakišti po priekinėmis sėdynėmis.

Deja, surinkimo kokybė nėra pati geriausia: salonas plastmasinis, interjero paneliai dažnai vibruoja.

Nepatikima elektronika

Dažnas salono įrangos gedimas – visų FIAT bruožas. „Punto“ elektros įrangos nėra daug, bet gali sugesti kontaktai užpakalinių durelių ertmėje. Nenustebkite, jei naudotoje mašinoje suges užpakalinio stiklo valytuvo varikliukas. Gali gesti šildymo ventiliatorius ar suirti radiatorius. Dažnai, ypač pirmųjų metų laidos mašinose, sutrūkinėja generatoriaus korpusas. Generatorius „Punto“ įrengtas žemai, šalia variklio, todėl žiemą dažnai karštą korpusą aplieja vanduo.

Nuo 1997 metų visos versijos, išskyrus bazinę „Punto S“, turi elektroninę signalizaciją. Sistema puikiai veikia, kol vairuotojas nepameta vieno rakto. Tada tenka keisti brangiai kainuojantį elektroninį bloką. Aišku, galite rasti kokį garažų meistrą, kuris visam laikui išjungs užsiblokavusį fiksatorių, tik ar reikia? Kartais fiksatorius sugenda ir blokus tenka keisti dėl išsikrovusio akumuliatoriaus. Pasitaiko atvejų, kad dėl to tenka keisti ir variklio valdymo bloką.

Tiek benzinas, tiek dyzelinas

Benzininiai „Punto“ varikliai gali turėti centrinį arba paskirstytąjį įpurškimą. Rimtų problemų nė vienas jų nekelia, tačiau meistrai pabrėžia, kad itališki purkštukai kaprizingesni ir sudėtingesnė jų diagnostika. Dažna variklio problema – tuščios eigos reguliatoriaus gedimas. Degimo ričių ilgaamžiškumas tiesiogiai priklauso nuo žvakių būklės ir kokybės. Po 100 000–150 000 km tarpinės gali pradėti praleisti skysčius.

Visuose „Punto“ yra KMP diržas. Važinėjant prastesniais keliais diržą ir įtempimo skriemulį teks keisti kas 60 000 km. Laimė, daugelyje „Punto“ variklių, trūkus diržui, vožtuvas nesusiduria su stūmokliu. Beje, pasitaikius progai patikrinkite, kaip laikosi viršutinis apsauginis KMP diržo dangtelis. Nenustebkite, jį gali tekti keisti.

Visi „Punto“ varikliai bijo perkaitimo, tad nuolat stebėkite aušinimo sistemą. Dažnokai dingsta į aušinimo ventiliatorius vedančių laidų kontaktai, genda vandens siurbliai, gali imti tekėti aušinimo skystis.

Mūsų klimato sąlygomis, kurios gerokai skiriasi nuo itališko, greitai rūdija radiatoriai, ne ką ilgiau tarnauja ir duslintuvai. „FIAT Punto“ būtina reguliuoti vožtuvų tarpelius – hidraulinių kompensatorių jame nėra.

Dyzeliniai „Fiat Punto“ sutinkami rečiau už benzininius. Jie patikimi ir nekaprizingi, tačiau įvairios tarpinės ar vamzdeliai palyginti greitai pradeda leisti skysčius.

PD pasirinkimas mažokas

„FIAT Punto“ gali turėti mechaninę penkių arba šešių pavarų PD. Abi patikimos. Sinchronizatorių ir pavarų perjungimo mechanizmo gedimus dažniausia kelia agresyvus vairavimo stilius.

Abiejų tipų pavarų dėžėse kartkartėmis reikia keisti tepalus. Naudoti reiktų tik gamintojo rekomenduotus.

Vienintelė alternatyva MPD – „Selecta“ variatorius, tačiau jis buvo montuojamas tik į „Punto 60“. Pirkti tokios mašinos nevertėtų. Pasitaikydavo atvejų, kad prievado diržas trūkdavo net nenuvažiavus 100 000 km, o pavarų dėžės remontas kainuotų labai nepigiai.

Būna ir geriau

„FIAT Punto“ važiuoklės konstrukciją galima vadinti tradicine. Priekyje yra viensvirtis „McPherson“, užpakalyje – pusiau nepriklausoma sija. Priekinės pakabos svirtys keičiamos kartu su atraminėmis gumomis ir rutulinėmis atramomis. Beje, atskirai parduodamų „Punto“ rutulinių atramų nėra, o ir „Punto“ pakaba silpnoka. Kas 40 000–60 000 km tenka keisti priekines svirtis. Dažniausia dėl atraminių gumų susidėvėjimo. Neoriginalių atraminių gumų galima rasti atskirai, be svirčių, tačiau kokia bus jų kokybė? Stabilizatorių įvorės laiko 60 000–80 000 km. „Punto“ stabilizatorius – ištisinis. Keičiamos tik įvorės. Priekiniai ir užpakaliniai stabilizatoriai yra visuose „Punto“.

Užpakaliniai diskiniai stabdžiai FIAT pradėti montuoti nuo versijos „Punto 60“, nuo „Punto 55“ šis modelis turi ABS. Versija „Punto GT“ turi priekinius vėdinamus diskinius stabdžius.

„Punto“, kuriame įrengtas hidrauliniu vairo stiprintuvas, kartais skysčius leidžia į siurblį einantys vamzdeliai. Po 150 000 km gali atsirasti vairo laisvumas.

Taip, „FIAT Punto“ – mažas, paprastas, palyginti patogus automobilis, tačiau tokių yra ir daugiau. Apdaila neblizga, pravažumas prastas... Ar verta pirkti, spręskite patys.

„Fiat Punto 1.2 16V 80“ techninės charakteristikos

Parengta pagal užsienio spaudą

Nuotraukos iš http://constructeurs.photos.caradisiac.com/

Mažas, patogus, ekonomiškas "Fiat". Reikia tokio? Galite pasinaudoti nemokama autoreviu.lt skelbimų sistema. Tai tikrai nėra sudėtinga. Tiesiog reikia užsiregistruoti ir galite talpinti skelbimus.

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.