1990 m. rugpjūtį pristatyta T4 šeimyna. Varikliai buvo benzininiai - P4 2 l 84 AG ir R5 2,5 l 110 AG, atmosferiniai dyzeliniai - P4 1,9 l 60 AG ir P5 2,4 l 78 AG. Varantieji ratai - priekiniai.

1991 m. pasirodė keleivinė modifikacija „Syncro". Didesnis šildymo ir vėdinimo sistemos galingumas.

1992 m. pristatyta krovininė modifikacija „Syncro" su turbininiu dyzeliniu P4 1,9 l 68 AG varikliu.

1994 m. variklis AAC pakeistas ACU: sukimo momentas padidėjo nuo 190 iki 195 Nm. Bazinė komplektacija gavo dvi saugos pagalves ir fiksatorių. Už papildoma mokestį buvo pradėta montuoti ABS sistema.

1995 m. pasirodė variklis su elektronika valdomais aukšto spaudimo kuro siurbliais: R5 2,5 l 102 AG.

1996 m. buvo pakeista mašinos išvaizda: priekiniai žibintai, variklio dangtis, buferiai. Naujos apdailos salonas, sumontuoti elektra valdomi veidrodžiai ir stiklai, klimato valdymo sistema „Climatronic". Modernizuota priekinė pakaba, nauja pavarų dėžė. Varikliai ACU ir AAF užleido vietą AET/APL varikliams - P5 2,5 l 115 AG. Benzininis variklis AES: VR6 2,8 l 140 AG. Norint jį sumontuoti, 110 mm buvo pailgintas variklio skyrius.

1998 m. „Caravelle/ Multivan" išskirti į atskirą šeimą. Mašinose pradėti montuoti AHY/AXG dyzeliniai varikliai su turbininiu slėgtuvu „Garrett": P5 2,5 l 150 AG.

2002 m. pasirodė turbininis dyzelinis variklis AJT: P5, 2,5 l, 88 AG.

2003 m. pristatytas naujos kartos „Transporter".

Ketvirtos kartos „Transporter" yra bene perkamiausias modelis tarp naudotų automobilių. Deja, palyginti nebrangų 1991 m. automobilį nėra paprasta rasti, o 2000 m. egzemplioriai kainuoja gerokai daugiau. Tiesa, žinovų kainos negąsdina ir automobiliai perkami ganėtinai neblogai. Jeigu tokia mašina ilgai būna neparduota, tai priežastys dvi: arba pardavėjas užsiprašė tikrai per daug, arba mašinos būklė yra visiškai bloga.

Dažniausiai sutinkamos paprasčiausios „Transporter" versijos - sunkvežimiukas su ištisiniu metaliniu kėbulu be stiklų arba vežti keleivius pritaikytas sunkvežimiukas. Rečiau sutinkama 7-9 vietų keleivinė versija. Salono apdaila nėra turininga, bet ganėtinai aukštos kokybės. Krovininės mašinos paprastai turi nelabai galingus variklius ir mechaninę PD, o galingesni varikliai montuojami į keleivinius autobusiukus.

Transporteris būna standartinės (2920 mm) ir pailgintos (3320 mm) bazės, skirtingo aukščio stogu ir daugybę skirtingų durų ir langų išdėstymo variantų. Dalis jo kėbulo yra cinkuota, be to, gamykloje apdorojamos neregimos ertmės, todėl kėbulas neblogai priešinasi korozijai (gamintojas naujam automobiliui suteikdavo šešerių metų garantiją). Vienintelė problema - šoninių durelių atraminių ratukų susidėvėjimas, kurį lemią kreipiančiosiose susikaupęs purvas. Šveičiamosios dalelės „nugraužia" plastikinį ratuką, jo skersmuo sumažėja ir važiuojant durys ima judėti ir belsti.

Visi šios šeimos varikliai (išskyrus VR6) - su diržiniu kuro paskirstymo mechanizmo prievadu. Jei kyla abejonių dėl automobilio ridos, diržas keičiamas kartu su ratukais. Gamintojai rekomenduoja benzininio variklio diržą keisti kas 120 000-180 000 km., dyzelinio - 90 000 km. Įvertinus mūsų kelius ir važiavimo sąlygas apie diržo keitimą reikia galvoti kas 80 000 ir 60 000 km.

Dyzeliniai varikliai pasižymi ekonomiškumu ir toleruoja net ir ne visiškai kokybišką kurą. Kuro aparatūros gedimo atvejai pavieniai. Vienintelis sunkesnis darbas - aukšto spaudimo kuro siurblių reguliavimas, tačiau šito reikia nedažnai. Nepaisant nuvažiuotų kilometrų, kuro įpurškimo kampas neišeina iš leidžiamų ribų. Jei sušilęs variklis dirba nelabai gražiai, šio darbo nereiktų atidėlioti. Operacija nėra sudėtinga, tačiau, norint ją atlikti gerai, reikia tam tikrų įgūdžių ir pastangų, o iš instrumentų - indikatoriaus tipo mikrometro ir jungiklio. Jei neturite patirties ir reikiamų instrumentų, verčiau šį darbą palikite meistrams. Purkštukai taip pat genda palyginti retai. Charakteringas jų gedimo bruožas - balti dūmai ir nesudegusio kuro kvapas. Keičiant purkštuką būtinai reikia keisti ir liepsną slopinančius žiedus. Jei variklis sunkiai užsiveda ir, kol dar šaltas, dirba nelygiai, galbūt reikia keisti vieną ar kelias žvakes. Kartais užtenka pakeisti bent vieną žvakę, nes varikliui užvesti užtenka ir dviejų. Palyginti silpnas dyzelinių variklių elementas - dviejų masių smagratis. Jei automobiliui esant pakrautam su sankaba elgiamasi atsainiai, slopintuvas sulūžta ir pajudant iš vietos girdisi kalimas. Šis gedimas retai pastebimas mašinose, nuvažiavusiose mažiau kaip 100 000 km, tačiau ir šiaip šis mazgas paprastai tarnauja dvigubai ilgiau.

Benzininiai varikliai savininkui taip pat nekelia didelių rūpesčių, tačiau jie naudoja daugiau kuro. Jei bus naudojamas abejotinos kokybės benzinas, kas 30 000 km gali tekti keisti žvakes.

Transporterio pakabos pasižymi gyvybingumu, tačiau, jei mašinos bus nesigailima, detalės tarnaus mažiau, negu priklauso. Mažai savininkų įvertina krovinio masę - krauna tol, kol mašina veža. Tokiu atveju detales teks keisti dvigubai dažniau: gumines atramas - kas 100 000 km, o kas 50 000-60 000 km - rutulines, kas 30 000-40 000 km - stabilizatoriaus stovus. Galiniai amortizatoriai taip pat nelaikys ilgiau negu 50 000-60 000 km.

Labiausiai perkrovos veikia vidinius vairo sistemos lankstus. Paprastai šios detalės tarnauja 80 000 km, tačiau, jei mašina nuolat bus perkrauta, juos teks keisti kas 15 000 km. Jeigu negalima išvengti automobilio perkrovimo, reiktų nesukioti stovinčio arba stabdomo automobilio vairo. Hidraulinis stiprintuvas padeda vairuotojui, tačiau vairo ratą staigiai sukiojant stiprintuvas pradės strigti. Tai nėra defektas, bet vairuoti bus sunkiau. Pasitaiko, kad ir po 100 000 km vairo krumpliastiebinė pavara pradeda drėkti, tačiau skysčio beveik neprarandama. Gausus skysčio prasisunkimas retai pastebimas ir dvigubai ilgesnį kelią nuvažiavusiose mašinose.

Dviejų eilių rutuliniai stebulių guoliai tarnaus ilgai ir patikimai, jei nebus šokinėjama per šaligatvius. Lygių šoninių greičių lankstai paprastai laiko daugiau kaip 200 000 km.

Apie visus keturis varančius ratus galima kalbėti tik sąlyginai. Terminė sankaba galinį tiltą įjungia tik tada, kai prasisuka priekiniai ratai. Vairuotojui tai gali būti nemaloni staigmena: sunku nuspėti, kaip automobilis elgsis slidžiame posūkyje. Priklausomai nuo sąlygų, automobilis gali arba nenorėti pasukti, arba gali prasidėti šoninis slydimas. Terminė sankaba nelabai „mėgsta" bekelę, be to, 180 mm prošvaisa jai mažoka. Visais keturiais ratais varomi transporteriai geriausiai važiuoja gerais žiemos keliais. Pagrindinės priekinio ir galinio tiltų pavaros reduktoriai turi turėti vienodą perduodamąjį santykį: 4,94 modeliuose su keturių cilindrų varikliais ir 4,61 modeliuose su penkių cilindrų varikliais. Jei šiuos mazgus teks remontuoti, o tai mažai tikėtina, kitokių dydžių būti negali, nes terminė sankaba iškart suges. Taip pat nereiktų transporteriui dėti skirtingai nusidėvėjusių padangų.

Buvo kelios stabdžių sistemų modifikacijos. Automobiliai turėjo ABS su trinkelių nusidėvėjimo davikliais, diskinius ir būgninius galinius stabdžius, paprastus arba vėdinamus priekinius diskinius stabdžius ir pan. Sistemos galėjo būti skirtingų gamintojų - jų detalės tarpusavyje nesusijusios, todėl nusipirkti tai, ko reikia, dažnai būna sudėtinga. Laimė, keisti tenka tik susidėvinčias detales. Diskai nelūžta, priekinės diskinių stabdžių trinkelės laiko 30 000-40 000 km, galinės 40 000-50 000 km. Jei stabdžiai būgniniai - trinkelės tarnauja iki 80 000 km, mat paprastai šiais automobiliais važinėja ne mėgėjai, o didelį vairavimo stažą turintys profesionalai.

Jei nusprendėte įsigyti ketvirtos kartos transporterį (T4), pagalvokite, kur jį saugosite. Šiuo modeliu gali susigundyti vagys, o standartiniai garažai jam per maži.

„Volkswagen Transporter 2.0 FWD" techninės charakteristikos

Dydžiai

Variklis

Kėbulas

Dinaminės charakteristikos

Kuro sąnaudos

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.