Pradžių pradžia

Tarpukariu Vokietijoje tapo labai aktuali pigių ir ekonomiškų mašinų gamyba, nes Didžioji depresija, smogusi po karo pradedančiai atsigauti šaliai, mašiną vėl padarė prabangos objektu. Daugelis automobilių gamintojų bankrutavo, kiti skubiai ėmėsi kurti pigias transporto priemones. Savo pasiekimus automobilių gamintojai pristatė 1934 metų Berlyno automobilių salone, tapusiu Liaudies automobilių paroda. Savo prototipus pristatė „Opel“, „Adler“, „Hanpmag“ ir BMW.

Teigiamą poslinkį liaudies automobilio kūrimui suteikė tai, kad šia problema susidomėjo kancleriu išrinktas Adolfas Hitleris, nusprendęs, kad kiekviena vokiečių šeima turi turėti radijo imtuvą ir mažą automobilį. Fiureris ir partija reikalavo iš Vokiečių automobilių gamintojų asociacijos (RAD), kad automobilio kaina neviršytų 990 reichsmarkių. Nė vienas iš automobilių gamintojų į tokią kainą „tilpti“ negalėjo. Tuomet buvo prisimintas profesorius Ferdinandas Porše, kurio darbai jį buvo išgarsinę kaip vieną didžiausių Europos inžinierių ir dizainerių.

Beje, pirmąjį liaudies automobilį Porshe pamėgino sukurti iki nacių atėjimo į valdžią. Užsiėmė tuo ir 1930 metais įkurta „Porshe Biuro“ – automobilių dizaino bendrovė. Pirmasis būsimo „Vabalo“ prototipas gimė 1928 metais, tačiau tuometiniams Porshe užsakovams neužteko pinigų pradėti serijinę jo gamybą. 1934 metų birželį, pasirašęs sutarti dėl liaudies automobilio kūrimo, profesorius pradėjo dirbti. Reikėjo sukurti talpią (prošvaisa – 1200 mm, ratų bazė – 2500 mm), palyginti galingą (26 AG) ir ekonomišką (kuro sąnaudos 8l/100 km) ir galinčią pasiekti 100 km/val. greitį mašiną.

Iš pradžių važiuoklė ir variklis buvo kuriami nepaisant jų kainos. Viską buvo stengiamasi maksimaliai optimizuoti. Nepaisant ekonomiškesnių alternatyvų, buvo pasirinktas oru aušinamas variklis, kurį buvo sudėtingiau pagaminti, bet jis patikimiau veikė. Porshe sukūrė tokias linges, kurios ne tik švelniai spyruokliavo, bet ir užtikrino puikų automobilio stabilumą kelyje. Beveik baigtas folksvagenas buvo pristatytas 1938 metais. Jo oficialus pavadinimas buvo „KdF-Wagen“, pagerbiant sportinę profsąjunginę draugiją „Kraft durch Freude“ (Jėga per laimę), tačiau prigijo „New York Times“ puslapiuose pasirodęs pavadinimas „Beetle“ (vabalas). Tai buvo bandomoji VW 38 serija. Per vieną iš bandymų VW su dviem jame sėdinčiais žmonėmis pasiekė 35,5 km/val. greitį. Tais laikais tai buvo stulbinantis pasiekimas, nes tokį greitį pasiekdavo ne visos didesnės mašinos.

Tiesa, vokiečiai naujuoju liaudies automobiliu pasidžiaugti nespėjo, nes prieš karo pradžią Volfsburge buvo spėta surinkti tik keliolika šių mašinų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vabalų gamyba sustojo, nes VW turėjo atlikti karinius užsakymus. VW pasisekė ir po karo, nes niekas neišardė jų gamyklų. 1946 metais tik dėl asmeninių Poršė pastangų „Beetle“ gamyba buvo atnaujinta. Be to, ji iškart gavo britų užsakymą (20 000 mašinų). Tai buvo didžiojo eksporto pradžia. Bendrovė ilgai laikėsi paprastos politikos: gaminti tik vieną modelį – „Beetle“. Šis strateginis planas leido nuolat tobulinti gaminamą modelį, plėsti gamybos apimtis ir užtikrinti jo aptarnavimą.

Po karo atgimęs „Beetle“ galėjo išvystyti 90 km/val. greitį ir turėjo 25 AG 1,1 l benzininį variklį. Jis išsiskyrė patogiu salonu, vairu su dviem stipinais, chromuotais bamperiais ir ratų gaubtais. Gal dėl to jį pirko ne tik vargingiausi europiečiai, bet ir vidutinė klasė – žmonės, kurių skoniu abejoti neverta. „Beetle“ gyveno dvigubą gyvenimą. Šeštajame dešimtmetyje „Volkswagen“ pastatė gamyklas Brazilijoje, Pietų Afrikoje ir Meksikoje, kur buvo gaminami vokiškai patikimi ir neeuropietiškai pigūs automobiliai. Automobilis buvo universalus, nes jis atitiko skirtingų epochų pretenzijas. Ši mašina gali pasigirti ir tuo, kad buvo gaminama net 60 metų (senasis „Beetle“ modelis) ir per tuos metus buvo pagamintos 21 529 464 mašinos. Paskutinis senosios kartos „VW Beetle“ pro gamyklos Meksikoje vartus išriedėjo 2003 metų liepos mėnesį. Išriedėjo, kad po penkerių metų į pasaulį grįžtų „VW New Beetle“ pavidalu. Įdomu, ar naujajam „Beetle“ pavyks pakartoti savo pirmtako pasiekimą?

„New VW Beetle“, galimi gedimai ir savininkų atsiliepimai

Pirmieji naujieji vabalai turėjo mažyčių gedimų, kurie būdavo taisomi pagal garantiją. Dažniausiai pasitaikančius gedimus galima paminėti šiuos: imobilizatorių, medžiagą, iš kurios pagamintas priekinis panelis (esant aukštai temperatūrai paviršiuje iššoka burbuliukų), elektros instaliaciją variklio skyriuje, besitrinanti į vieną iš aštrių kampų, kuro ir aušinimo sistemos nesandarumą (nušokdavo arba trūkinėjo antvamzdžiai ir žarnelės arba pradėdavo tekėti radiatoriai). Priekinės sėdynės greitai pradėdavo klibėti ir, kol nebuvo perdirbtos kreipiamosios, ši problema buvo labai dažna.

Be to, „Volkswagen“ koncernui teko atšaukti beveik 270 000 1998–2001 m. gamybos „New Beetle“, kuriuose buvo problemų su stop signalu. Gedimas pasireikšdavo taip – žibintai įsijungti arba išsijungti galėjo savarankiškai, net kai automobilis stovėdavo aikštelėje. Taip pat pasitaikė problemų su kuro lygio daviklių rodmenimis ir su galinių durelių atidarymų. Važinėjat tokia mašina mūsų keliais purvas ir druskos, patenkančios į valytuvų lankstus ir įvores, gali juos sugadinti per porą metų. Tai eksploatacinės išlaidos, be to, lieka neišspręsta elektrinių stiklo kėlikų problema – labai gali būti, kad suges arba mechaninė dalis, arba elektrinis varikliukas. Prieš pradedant remontą taip pat nereiktų pamiršti ganėtinai aukštų detalių kainos ir žinoti, kad dėl kompaktiškos variklio komplektacijos remonto darbai dažnai būna ganėtinai sudėtingi. Netgi, atrodytų, paprastas dalykas – akumuliatoriaus pakeitimas – yra ilgas ir sudėtingas procesas.

Nepaisant šito, „VW Beetle“ savo pozicijų nepraranda. Kas tai lemia? Štai ką sako „VW Beetle“ savininkai: – VALIO, pagaliau įsigijau 1,8 T automatą amerikoniuką. – Vabalų savininkų gretos prasiplėtė. SVEIKINU. – Ir aš turiu vabalą 1,8, automatą.

Apie klausimus: dinamiškai įsibėgėjus staigiai atleidus akseleratorių variklis pradeda springti. Tai normalu? Atsakymas: manau, kad taip, nes tą patį pastebiu ilgą laiką važiuodamas ramiai. Klausimas – kaip sulankstomi veidrodžiai? Atsakymas – yra 4 pozicijų perjungiklis, bet jis paprastai neveikia.

Klausimas – jausmas toks, kad galiniai amortizatoriai kietesni arba užveržti daugiau už priekinius, todėl kartais kelyje jaučius smūgius. Tai gedimas ar taip buvo iškart? Atsakymas – vienam iš testų buvo minėta., kad visišku komfortu vabalas nepasižymi (kieta pakaba, trumpa bazė), bet čia jau skonio reikalas. – Aš tokia pakaba patenkintas, nei per kieta, nei per minkšta. – Man irgi tinka, tik kiek keista, kai priekis linguoja, o galas trinksi. Iš šių komentarų matyti, kad vabalai kaip ir kitos mašinos turi savų trūkumų, tačiau jie vis tiek yra mėgstami.

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad „New Beetle“ – ypatingas automobilis, visiškai nefunkcionalus, jo brangi eksploatacija, menkos greičio ir galios charakteristikos, tačiau jis turi kažką, kas traukė, traukia ir vis dar trauks pirkėjus.

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.