Paradoksalu, bet variklį galima perkaitinti ne tik karštą vasaros dieną, bet ir lietingą rudenį ar žvarbią žiemą. Tiesa, pastaruoju metu laiku tai padaryti sunkiau, bet įmanoma. Tai ne tik erzina, atima laiko ir smogia reputacijai bei prestižui, bet neigiamai veikia ir patį variklį.

Net ir dėl vienkartinio trumpalaikio variklio perkaitimo ateityje gali kilti rimtų problemų. Variklyje apstu detalių, kurios labai jautriai reaguoja į temperatūros padidėjimą. Pirmiausia tai guminiai vožtuvų gaubtai. Ir silikoniniai bijo karščio. Spyruokliniai stūmoklių sandarinimo žiedų plėtikliai esant aukštai temperatūrai „atsileidžia“, praranda elastingumą; žiedas neatlieka savo funkcijų. Ir Gerokai padidėja tepalo sąnaudos. Be padidėjusių išlaidų tepalams ir stipraus dūmijimo užvedant variklį, padidėjusios tepalo sąnaudos kelia dar vieną pavojų. Degimo kameros paviršius apauga nuosėdomis, kurios trukdo normaliai atvėsti varikliui ir blogina situaciją. Ir ne tai yra baisiausia. Kaisdamos detalės plečiasi, o vėsdamos, jei viskas gerai, susitraukia iki ankstesnio dydžio. Kaip sako mechanikai, deformacija linijinė, liekamosios deformacijos nėra. Perkaitus varikliui detalės išsiplečia daugiau, negu leidžia instrukcija, deformacija gali išlikti net varikliui atvėsus. Dėl to persimeta cilindrų blokas ir galvutės, platėja stūmokliai. Tai labai nemalonu, nes reikalauja rimto variklio remonto.

Žinotina, kad perkaitimas gali būti ir vidinis, ir išorinis. Vidinis pavojingesnis. Išorinio priežastis – aušinimo skysčio temperatūros didėjimas. Tai matoma ir galima operatyviai reaguoti. Vidinis perkaitimas išorėje pastebimas negreitai. Karštis tarsi lieka variklio viduje, aušinimo skystis nekaista. Staigiai sumažėja variklio galia dėl sumažėjusio užpildymo ir mechaninių nuostolių augimo, detonacijos, o blogiausiu atveju – stūmoklių susidėvėjimo.

Net normaliai veikiant termostatui kai kuriais atvejais variklio kaitimas neišvengiamas. Ilgas stovėjimas kamščiuose, važiavimas į kalną didele apkrova – kyla temperatūra. Tai – išorinis kaitimas. Būna atvejų, kai variklis kaista, bet nematyti prietaisų skydelyje. Tai – vidinis kaitimas.

Abiejų kaitimų priežastys skirtingos.

Pirmoji ir paprasčiausia vidinio kaitimo priežastis – per mažas aušinimo skysčio kiekis aušinimo sistemoje. Nesvarbu, vanduo ar tosolas, bet jei yra skylutė, skystis ją ras. Variklio aušinimo sistemoje, kur apstu vamzdžių, vamzdelių, jungčių ir tarpinių, tokių skylučių gali būti daug. Taip pamažu prarandamas aušinimo skystis. Tekėjimo požymis – baltos nuosėdos ant išorinio variklio paviršiaus, tosolo lašai po mašina ilgiau stovėjus. Blogiau, jei tosolas nuteka į tepalą ir variklio cilindrus. Tai įmanoma, kai suyra arba pradeda irti cilindrų bloko tarpinės, persimeta galvučių ar blokų paviršiai. Pasekmės gali būti liūdnesnės: nuo hidraulinio smūgio iki alkūninio veleno užsikirtimo.

Antra priežastis – silpnas radiatoriaus aušinimas oru. Gali būti kelios priežastys. Jei ventiliatorių suka su alkūniniu velenu sujungtas diržas, tai gali būti atsilaisvinęs įtempimas. Jei ventiliatoriaus prievadas elektrinis, gali neveikti temperatūros daviklis. Gali būti labai užteršta radiatoriaus išorė. Purvas – blogas šilumos laidininkas, o po variklio dangčiu šilumos mažai nebūna. Beje, tai, kad radiatorius užterštas, rodo mažas temperatūros normalizavimosi greitis, kai mašina pajuda po ilgo stovėjimo. Esant normaliai būklei, radiatorius prapučiamas net ir judant vidutiniu greičiu, o temperatūra labai greitai tampa normali. Kitu atveju radiatorių reikia plauti arba keisti.

Trečia priežastis – problemiškai veikiantis termostatas. Laikui bėgant aušinimo sistemoje kaupiasi nuosėdų ir mažėja lankstaus termostato elemento slankumas, jis nustoja reaguoti į tosolo, ištekančio iš variklio, temperatūrą. Toliau viskas priklauso nuo to, kokioje padėtyje jis užstrigo. Aušinimo skystis gali būti nuolat varinėjamas didžiuoju kontūru ir variklis sunkiau šils. Jis gali būti varinėjamas mažuoju, tuomet variklis perkais. Labiausiai termostatui kenkia kietas vanduo, kuriame gausu druskų ir mineralų. Jei pilsite tokio vandens, lankstus elementas gali užstrigti po poros tūkstančių kilometrų. Kai kurie aušinimo sistemos hermetikai, ypač jei bus piktnaudžiaujama, gali sukelti panašų poveikį.

Ketvirta priežastis susijusi su netinkamų degimo ar įpurškimo sistemos reguliavimu. Vėluojant degimo pradžiai, kuras baigia degti tik tada, kai atsidaro purkštukai, arba dega ilgiau. Degimas nesibaigs ir per įpurškimą. Išvada – staigus atidirbusių dujų temperatūros pakilimas. Cilindrų bloko galvutė 40–50 proc. šilumos gauna būtent iš išmetamųjų dujų. Jei pridėsime sudėtingas galvutės aušinimo sąlygas, tai bus beveik neįmanoma išvengti tosolo užvirimo. Garų kamščiai aušinimo ertmėse „užkemša“ visą aušinimo kontūrą ir variklis perkaista.

Penkta priežastis – ilgas benzininio variklio veikimas detonacijos sąlygomis. Detonacija turi daug neigiamų pasekmių, viena jų – staigus variklio detalių dėvėjimasis.

Šešta priežastis – ilgas variklio veikimas ekstremaliomis sąlygomis. Aušinimo sistemos efektyvumas priklauso nuo per aušinimo kontūrą pervaromo aušinimo skysčio kiekio. Skysčio sąnaudos priklauso nuo alkūninio veleno sukimosi dažnio: pompa per aušinimo sistemos ertmes pervaro daugiau tosolo, jei dažnis didesnis.

Tipiška situacija. Vasara, karšta. Senas, perkrautas „kibiriukas“ veža į užmiestį visą gausią šeimyną ir tempia priekabą. Pakeliui aukštas kalnas, į kurį vos pūkši sunkvežimis. Aplenkti jo neišeina – iš priekio taip pat važiuoja mašinų. Pasekmės daugeliui žinomos – užkaitęs variklis. Kas atsitiko? Priešpriešinio oro srauto neužteko atvėsinimui, nes mašina judėjo lėtai. Variklio apsukos mažos, aušinimo sistema dirbo vangiai, o apkrova varikliui teko didelė.

Aprašyta situacija būdinga velkamam varikliui. Būtent to reikia, siekiant sudeginti benzininį variklį. Benzininiai nemėgsta ilgo stovėjimo kamščiuose, kai veikiama tuščia eiga. Tegul apkrova ir nedidelė, bet variklį aušina tik ventiliatorius, o jo galios gali ir neužtekti.

Aštunta priežastis – pradegusi išleidimo sklendė. Įskilimas vožtuve praleidžia į išmetimo sistemą karštų dujų degimo takte, o tai padidina atidirbusių dujų ir variklio temperatūrą. Į tai sureaguoja ir aušinimo skystis.

Minėtos septynios priežastys – išorinis perkaitimas. Galima operatyviai reaguoti, nes matome, kaip temperatūros daviklio rodyklė pamažu, bet užtikrintai, artėja prie raudonos žymos. Gerokai pavojingesnės yra kitokio perkaitimo priežastys, nes sukelia vidinį perkaitimą, kuris baigiasi labai liūdnai.

Aštunta priežastis – didelis nuosėdų kiekis aušinimo ertmėse. Ilgai dirbusio variklio aušinimo sistemos ertmėse, ypač – cilindrų bloko galvutėje – susikaupia nuosėdų sluoksnis. Dažniausiai tai – iš tosolo arba vandens išsiskyrusios mineralinės druskos. Jos labai kenksmingos. Pirma – nuosėdos užpildo dalį kanalų skerspjūvio ir sumažina skysčio pratekėjimą. Antra – jos nepasižymi šilumos laidumu, todėl sukuria papildomą pasipriešinimą šilumos srautui, kurį turi sugerti tosolas. Taip prasideda vidinis perkaitimas. Išorėje, prietaisų skydelyje, pavojaus lemputė nemirksi, o viduje viskas verda. Beje, nuosėdos gali sukelti ir išorinį perkaitimą. Pervaromo tosolo kiekis sumažėja, todėl auga temperatūra. Vidinis perkaitimas tokiu atveju pavojingesnis. Be to, gali prasidėti aušinimo ertmių kavitacija, per kurią variklio sienelių metalas gali labai greitai būti „praėstas“ iki skylių. Dažnai kavitacijos padaryti pažeidimai painiojami su paprasta korozija. Visa kaltė suverčiama nekokybiškam tosolui. Reiškiniai panašūs, bet jų atsiradimo priežastys skirtingos. Ar svarbu, kodėl sistema pradės leisti skysčius? Remontuoti vis tiek teks.

Devinta priežastis – didelis nuosėdų kiekis degimo kameroje. Tipiškas vidinis variklio perkaitimas. Degimo kameroje tarsi susidaro šilumą izoliuojantis nuodegų sluoksnis, beveik nepraleidžiantis šilumos srauto. Tai ypač aktualu dėvėtiems varikliams, kur į cilindrus patenka daug tepalo. Jis blogai dega ir sukuria nuosėdas cilindruose. Viskas lyg grandininė reakcija: perkaitimas skatina tepalo sunaudojimą, pastarasis didina nuodegų sluoksnį degimo kameroje, perkaitimas tik didėja. Išorėje viskas atrodo normaliai: temperatūros davikliai to nefiksuoja. Šilumos kiekis, patenkantis į tosolą, sumažėja, o temperatūra lieka normali. Varikliui kenkiama, iš išmetimo vamzdžio plūsta tiršti dūmai, rytais sunku užvesti. Nuosėdos pavojingos, mat susikaupus dideliam kiekiui gali sukelti savaiminį benzino ir oro mišinio užsidegimą. Tai – labai pavojinga benzininio variklio degimo anomalija.

Dešimtoji galima vidaus perkaitimo priežastis – neracionalus įvairiausių tepalo priedų naudojimas. Dalis priedų dirba taip: sudaro metalo keramikos sluoksnį ant cilindrų paviršiaus. Metalo keramika – stiprus šilumos izoliatorius. Jis veikia panašiai kaip vidinės degimo kameros nuosėdos. Metalo keramikos sluoksnis mažina detalių susidėvėjimą ir trintį, bet piktnaudžiauti priedais pavojinga.

Tik metus žvilgsnį į perkaitusį variklį galima įvardyti 10 priežasčių. Ką daryti, kad pavyktų išvengti pavojingo proceso? Patarimų nedaug: reikia stebėti automobilio variklį. Tinkamas reguliavimas, ventiliatoriaus ir pompos prievadų diržų, jei jie yra, patempimas laiku, kokybiško benzino, kuris nedetonuoja net sudėtingiausiose sąlygose, naudojimas: taisyklingos eksploatacijos pradžiamokslis. Reikia atminti, kad švarą mėgsta ne tik žmonės. Purvo sluoksnis ant radiatoriaus ar viršutinių variklio paviršių išorėje lieka nepastebėtas, bet gerokai trukdo detalių veiklai. Dar daugiau trukdo purvas ir nuosėdos ant vidinių variklio paviršių. Laimė, su juo padeda kovoti kokybiška automobilinė chemija, kurios mūsų parduotuvėse rasti galima.

Saugokite savo mašinos variklį ir gero kelio.

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.