Išaušus nykiam gegužės 12-osios rytui nejučia apėmė neviltis - už lango- lietus ir vėtra, o priekyje laukia apie 400 km motociklu. Nejučia prisiminė pirmieji organizuoti motosezonų atidarymai, kur susirinkdavom vos keliese ir, pliaupiant lietui, riedėdavom nediduką ratuką.. Išjudėjus link starto vietos, galvoje sukosi ne pačios šviesiausios mintys, kad vėl susirinksime tik keliese ir, sukandę dantis, riedėsime į nežinią. Pradžia tokia ir buvo- išjudant iš Laholm (Hallands län) pliaupė liūtis ir vos 6 motociklus ant šono guldė uraganinis vėjas. Pirmieji beviltiški 50 km visų galvas užgulė juoda skraiste, tačiau, pasiekus Falkenbergą, lietus pagaliau liovėsi, o pririedėjus Gioteborgą - ėmė rodytis ir saulės spinduliai. Nuotaiką vėl kiek apkartino popiet gauta sms žinutė, kad ryte Karlshamne turėję išsilaipinti Vorai MC Lietuva ir Vorų Broliai MCC vis dar tebeplūduriuoja kelte ir laukia, kol bus išleisti krantan. Uddevalą (Bohuslän ir Västra Götalands län) pasiekėme pagausėję ir pakeliui prisijungusiais bendraminčiais ir šviečiant šiltai saulei, kur mus pasitiko Tomas iš Road Tribe MC Lietuva, sutikęs priimti pas save gerokai išgausėjusią koloną. Paskutiniai 70 km iki Dals Rostock buvo tikra atgaiva - kalnai ir pakalnės miškinga vietove, išraižyta upių ir tyvuliuojančių ežerų nuotaiką pakėlė iki neregėtų aukštumų.

Atvykę pas Tomą tiesiogine prasme buvome sutikti su duona, druska ir šiuo tuo stipresniu prie padabinto trispalve šlagbaumo. Apsiforminę sugužėjome vidun ir per kelias minutes kieme išdygo palapinių miestelis, sustumti stalai, nukrauti vaišėmis, ėmė asocijuotis su senom gerom vestuvėm. Vieta prašosi atskiro aprašymo - toli miškuose - trobelė.  Ant skardžio. Apačioje- ašaros tyrumo ežeras, nemeluojant galima pasakyt, kad tokion vieton kiekvienam norėtųsi  sugrįžti dar ne kartą.

Nustebino vis atvykstantys ir atvykstantys nauji žmonės - iš Stokholmo, iš Oslo, iš Šarlotenbergo ir iš Vilniaus. Ypatingai pamalonino sudalyvavęs brolių latvių būrelis, susipažinęs čia pat, vietoje. Taip pat dalyvavo ir švedų baikeriai.

Pagaliau, atvykus paskutiniams sveteliams, sėdome prie stalų ir puota prasidėjo. Ne be reikalo pradžioj palyginau visa tai su vestuvėm - netrūko visiškai nieko, o labiausiai- gyvo, žmogiško bendravimo- kas gali būti įdomiau, nei bendravimas su nauju bendraminčiu, kai nereikia klausytis tų pačių nykių tauškalų apie autopuvenų kainas skelbimuose?..  Vyravo puiki ir draugiška atmosfera, o ir pasakyt visi turėjo ką - vienu metu norėjosi,kad naktis išsitęstų iki begalybės, nes nespėjau puldinėt nuo vienų prie kitų ir, kaip pastebėjau, buvau ne vienas toks, tačiau naktis ne begalinė ir brėkštant „vakaras" pagaliau baigėsi. Kita diena, pasitikus šilta saulute, buvo grynai darbinė - rytinė sriuba, susitvarkymas, ir sutvarkymas, ir ilgas kelias namo. Su rožinėm svajonėm apie gal būt kada nors suorganizuotą visaskandinavinį broliškų tautų suvažiavimą. Skamba juokingai?.. Galbūt. Tačiau tai, ką sugebam padaryt dabar- kažkada irgi atrodė juokingai nepasiekiama. Juk svarbiausia - tik šiek tiek entuziazmo.

Iki pasimatymo kelyje, bendraminčiai!!!

Andraika

VORAI MC NOMADS