Jau gerai žinomas lietuvių kalnynas mūsų akimis. Kodėl būtent čia traukia ekstremalių nuotykių trokštančius motociklistus?

Dienoraštis

1 važiavimo diena

Išbraukus iš atminties kelionės per Ukrainą vaizdus, atvykę pamatėme netvarkingą tvarką lietuviams egzotiškų kalnų oazėje. Mes atsiradome vienuose iš populiariausių slidinėjimų kurortų Ukrainoje, o tai - 700 m aukštyje išsidėsčiusios turistinės bazės, viešbučiai ir nakvynės namai. Dar vakar išbandę smagiai skanius patiekalus supratome, kad esame apgaubti dėmesiu, tad mums beliks rūpintis grynai turais ir savo sunkiai uždirbtu poilsiu.
Pusę dienos trukusi motociklų paruošimo preliudija sukėlė vietinių susidomėjimą. Šmaikščiai atsakiau, kad tai svarbi preliudija prieš meilę kalnuose. Juk tik jų dėka mes galėsime pasiekti aukščiausius taškus, taip pat ir pojūčių plotmėje. Įrankių, atsarginių detalių, maisto papildų gausa stebino ir mane patį. Lietuvoje net ilgiausiame ir sudėtingiausiame žygyje nesu taip detaliai pasirūpinęs šiais svarbiais daiktais, nes visada turiu kolegos su serviso automobiliu telefono numerį. Kalnai, manau, yra viena iš rimčiausių gamtos stichijų, kur reikia pilnai atsiduoti, prisitaikyti ir kiek jau būsi pasiruošęs, tiek ir gyvensi, šiuo atveju važiuosi.
Pasipustę padus, turistų foto blykstėmis išlydėti iš karto pasukome į slidinėjimo trasas, o jų akmenuotu (uoliena) taku per šiokius tokius vargus pasiekėme ir pirmąją rūke paskandintą 1500 m viršūnę. Tai pirmas stiprus pojūčių pliūpsnis, kai lyg esi arčiau saulės, bet tuo pačiu esi paskendęs rūke. Nuo čia jau pajunti, kad esi kalnų globoje, kur visos tau esminės problemos liko apačioje arba tapo visai nereikšmingomis. Puiku, o dabar leidžiamės į tikrus nuotykius.

2 važiavimo diena

Ukrainos Karpatų kalnuose viskas prasideda nuo puikaus ryto, kai kylanti saulė vėl kviečia tave į pasimatymą, į dar vieną įdomią ir egzotišką dieną. Čia vėl pradedi suprasti, kad gyvenimas tęsiasi, reikia toliau siekti, juk tiek dar mažai esame matę bei patyrę.
Užkilus su pasišokinėjimais ant artimiausios viršūnės natūraliai nustebome užburiančiu kalnų virtinės grožiu. Šiandien saulėta (iki tol trys dienos be perstojo lijo), todėl atvirutes primenantys vaizdai lydės mus visą kelią. Kuo aukščiau, tuo linksmiau, kuo žemiau, tuo sunkiau, kartais net labai. Šį kartą jau patyrėme ir kritimų, kurių buvo labai sunku išvengti važiuojant uolomis besileidžiančiu upeliu. Pastarasis mus palydėjo iki pat Volovec miestelio, kuriame pagaliau sutikome vietinius „chocholus", kuriuos greičiausiai mums pats Dievas padovanojo. Jie buvo ne tik draugiški žmonės, bet ir šio rajono aktyvūs bekelės specialistai. „Išsilaižę"  motociklų gedimus (po kritinėjimų upelyje) kartu su jais pasukome į artimiausią viršukalnę, kurioje stūksojo griuvėsiai, o dar aukščiau - meteorologinė stotis. Nebūtų jie ukrainiečiai, jeigu nepasiūlytų tikrų lašinių su pasakišku vaizdu į jų miestelį iš viršaus. Tai buvo kažkas po viso to, ką valgėme kelionės metu. Tiesa, didžiulės plynės bruknių ir mėlynių uogų prisidėjo prie dienos raciono kaip geras vitaminų užtaisas.

3 važiavimo diena

Išvakarėse apspręstas maršrutas nuteikė ilgai kelionei kalnų viršukalnėmis. Visos dienos aukščio kitimas svyruos virš 1000 metrų, o tai reiškia - ilgi ir alinantys pakilimai bei ne ką lengvesni iki 5 km besitęsiantys nusileidimai. Pastaruosius galima drąsiai laikyti sudėtingais enduro elementais, kuriems reikia jau kiek didesni nei vidutinio pasiruošimo. Ne be reikalo buvo pasirūpinta kosminiu maistu (pasak chocholų) iš tūbelių.
Aplankę vietinį išgarsintą krioklį pajudėjome į pirmą dienos viršukalnę, tačiau jau pro garsiąją „dalina narkomanov". Tai kalnų papėdėje esanti oazė, kur palei upelį išsibarstę „vigvamai" (indėniškos tipi) arba tiesiog iš polietileno suformuotos pavėsinės. Bendras vaizdas suformavo nuomonę, kad tai atsiskyrėliai, nepripažįstantys tradicinio gyvenimo, o savo esamą greičiausiai patepa kažin kuo, kas „veža". 
Kalnai traukia įvairius žmones: keistus, laimingus, nuotykių (sutikome lenkų grupelę su KTM motociklais, iš kurių viena buvo jauna moteris) arba ramybės ieškotojus, nes čia gyvenimas visai kitoks. Vietiniai savaitėmis gano karves kalnų pievose, kurios dažnai yra virš 500 m nuo paties kaimelio, jų kaimynai renka uogas dar aukščiau, treti pjauna miškus visur, kur tik įmanoma privažiuoti, bet akivaizdu, kad visi jie yra atsidavę motinai gamtai. Natūralu, kad pastaroji taip vilioja ir turistus, juolab, kad dešimtimis kilometrų viršukalnėmis besitęsiantys taikai primena ramybės alėjas, o vaizdai atpalaiduoja ir patį didžiausią užsispyrėlį.
Šiandien maršrutas buvo ilgesnis ir sudėtingesis, todėl ir pradėjome rimčiau kristi, o motociklai gesti. Bet nieko baisaus, juk mūsų tikslai gerokai tolimesni ir čia tik pradžia. O tai tik gera galimybė pamatuoti savo atsivežtus ekstremalaus vairavimo įgūdžius bei ištvermės rezervus. Bet kokiu atveju puiki aplinka ir gera nuotaika suteikia jėgų ir mes vėl keliamės ir „kopiame" į savo „viršukalnę".

4 važiavimo diena

Ketvirtą važiavimo dieną nusprendėme paskirti poilsiui, tiksliau - puikiam laikui su mūsų naujaisiais draugais iš Volovec. Šį kartą ekstremalius pasivažinėjimus pakeitė įdomi ekskursija po Ukrainos istoriją, nacionalinius ypatumus, gražias Volovec apylinkes. Praktiškai neįmanoma lakoniškai nupasakoti bendravimo su kalnų ukrainiečiais, tai reikia tiesiog išgyventi kartu su jais. Tiesa, pavadinimas „chocholai" išgalvotas taip pat, kaip ir kiti panašūs, tarkim baltarusai yra „bulbashai", rusai „katsapai", bet nei vienas neturi nieko bendro su jų tauta, tai tiesiog primesta pravardė.
Visos dienos ekskursijos metu mes pažinome naujai Ukrainos kalnus, nes jau kiekviena viršukalnė ar tarpeklis jau turėjo savo pavadinimą ir aišku istoriją. Net nenutuoktum, kad vos matomas keliukas veda tiesiai pas avių piemenis, kurie mielai tau parduotų įžymiojo vietinio sūrio „brinza", ar giliau palandžiojus aptiktume gynybinės sienos likučius ar bunkerius, kuriuos pastatė vokiečiai su vengrais.
Bendrauti su naujaisiais draugais buvo ypatingai linksma, juolab, kad kas kart jie praskaidrindavo petardomis tylos pauzes ir mes vėl toliau judėdavome link naujų nuotykių. Labai buvo gaila Mishos (tiesa, tokio pat vardo turėtojai buvo net trys), kuris stebino mus su savo dviračiu motociklu, imdamas stačias įkalnes ar leisdamasis uolėtais takais su praktiškai plika padanga ir visai tam nepritaikyta technika. Jisai taip ir nepabaigė mūsų įsimintinos ekskursijos.

5 važiavimo diena

Ukraina stebina visus ir viskame, nes tai šalis, nemačiusi primestų europinių standartų, masėms orientuotų reikalavimų. Čia kiekvienas svarbus ir čia jisai šeimininkas, nesvarbu, kad apie tai tik jisai žino. Nedidelė dalis žmonių čia gyvena tikrai gerai, nes čia nėra apribojimų. Yra kita ir jau blogoji pusė, kai matai „bezpridielą" arba visišką atsipūtimą. Jeigu tau nepatinka šiukšlynas - nežiūrėk, sunku pravažiuoti kaimo keliuku - nevažiuok, o dar geriau - atsipūsk taip, kaip didžioji tautos dalis. O šiaip,  ko čia dirbtinai jaudintis, juk gyvenime yra gerokai svarbesnių dalykų. Mums kuo toliau, tuo sunkiau bus juos suprasti, nes mes esame EURO traukinyje, kuris net nesiruošia sustoti ir toliau veža mus į kapitalistų kuriamus standartus. 
Šiandien mes ieškojome naujų takų, bet ne taip čia lengva. Kad surastum keliukų virtinėje (čia populiaru važiuoti ten, kur akys mato, dar blogiau, kai tai daro URAL vairuotojas) tinkamą į viršukalnę vedantį kelią, teko prasimankštinti net dvi valandas. Sunkus gi tų nuotykių ieškotojų darbas, tačiau apdovanojimas dažnai lyginamas su orgazmu. Kažkas panašaus buvo ir šiandien: dar mums nežinomas kalnas padovanojo neužmirštamą takelį link nerealios viršukalnės. Stop, kad užvažiuotume mums teko „šiek tiek" padirbėti, tai yra išprakaituoti visus savo rezervus, išmėginti visas pozas su savo metaliniu žirgu.
Kalnai yra ta stichija, kurios globoje pasijunti visiškai menka būtybė, bet tuo pačiu labai stipri, nes išdrįsai čia ateiti. Labai aiškiai tai pajutome, kai mūsų, kartais jau tik mintimis, vedamas takelis kalnų viršukalnėmis tapo nebepravažiuojamu, o saulė kažkodėl nusprendė greitai leisti. Šį kartą viskas baigėsi gerai, nes mes buvome stiprūs ir pasiruošę.

6 važiavimo diena

Kalnai lyg magnetas, traukia visus, tame tarpe ir motociklistus iš įvairiausių šalių. Čia daugėja keturračių nuomos punktų, atitinkamai lokalių gidų. Aišku mes atradome žmogų, kuris užsiima išskirtinai enduro motociklistų turais. Pastarojo mums reikėjo dėl kelių priežasčių, bet viena iš svarbesnių - tai, kad vieno iš mūsų motociklas jau pradėjo byrėti nuo per didelio jam krūvio.
Profesionalus gidas - tai visai kitas požiūris į turizmą motociklu. Mes pagaliau pradėjome atidžiau stebėti, kas aplinkui darosi, atsakėme į krūvas klausimų, aplankėme naujus takus. Sutinku, kad vietiniai kalnų gerbėjai ilgus metus renka informaciją ir koncentruotai perduoda savo svečiams. Ir tai mums pasisekė patirti per pusantros dienos laiko tarpą.
Organizuotas turas vyko ramiu greičiu, sustojant apžiūrėti viršukalnes ir įvertinti pravažiuotą atstumą. Pietūs, kaip vienas iš svarbių akcentų, buvo tradiciškai riebūs ir skanūs, ko pasekoje vieną iš mūsų natūraliai užsiūbavo. Taip, tai ne mūsų maistas, nors tradicinis lietuvis lašinių suvalgo pakankamai daug, bet tikrai ne tiek, kiek čia skaitoma normaliai. Tiesa, gera idėja keliautojams: paspirgintais ant laužo lašiniais ištepama balta duona, o toliau pagal poreikį įvairiausios daržovės.

7 važiavimo diena

Mukachiavas yra nedidelis istoriškai žinomas miestas su gražia pilimi, nuo kurios eina keliai į Rumuniją, Vengriją ir Slovakiją. Tai lygumose stovintis miestas, talpinantis 80'000 žmonių. Jo centre esančiame name mes ir prabudome po kieto miego. Namo šeimininko (mūsų gido) sode augo slyvos ir vynuogės, pedantiškai sutvarkyta aplinka nė kiek nepriminė ukrainietiškos tvarkos. O kodėl? Nes jis buvo vengras, o žmona pusiau rusė, pusiau slovakė. Jie sakė, kad čia nemažai panašių šeimų.
Paskutinė mūsų turo kelionė per kalnus buvo ypatingai greita ir rizikinga, aukščio pasikeitimai dažnai užguldavo ausis, o dulkės graužė akis. Šiandien aš paskutinį kartą džiaugiausi kalnų neapsakomu grožiu ir kad viskas baigėsi laimingai. Mūsų kelionė pavyko tris kart geriau, nei buvo numatyta, įspūdžių pilni „lagaminai" jau mintimis buvo kraunami dar neatvykus į bazę. Norėjosi nieko nepamiršti ir parsivežti tik geriausius atsiminimus.

Reziumė

Jeigu esi liūdnas ar nerandi savęs, nuvažiuok į kalnus. Jeigu esi pavargęs ir nieko nenori matyti, nuvažiuok į kalnus. Jeigu esi laimingas ir turi daug energijos, taip pat nuvažiuok į kalnus. Kalnai viską sudėlioja į savo stalčius.
Dėkoju savo draugams už puikų laiką laukinės gamtos oazėje. Tiesa, pastaroji prasideda tik viršijus 700 m aukštį.

Parašė Paulius Albertavičius

Nuotraukų albumas: http://www.endurolithuania.com/lt/news/155/15/Bekeles-turas-Ukrainos-Karpatuose