Moto klubo „Vorai MC" nariai ir klubo bičiulis prieš keletą savaičių lankėsi Rusijoje, renginyje „Medved Šatun". Apie kelionę plačiau autoreviu.lt pasakoja Nacionalinis klubo prezidentas Oblius.

Važiuoti žiemą jau tapo klubo tradicija, bet, paskutiniu metu, dažniausiai į Rusiją. Kodėl?

Negaliu teigti, kad dažniausia važiuojame į Rusiją. Klubo nariai „Elefantentreffen" Vokietijoje buvo tris kartus, „Altes Elefantentreffen" Vokietijoje vieną kartą, kai tuo tarpu Rusijoje iš tolimesnių kelionių po sykį pabuvojome „Snow Dogs" ir „Medved Šatun"... Paprasčiausiai stengiamės išsirinkti kuo įdomesnę ir sudėtingesnę kelionę ir renginį, kuriame lietuviai nėra buvę...

Kas sudėlioja maršrutus?

Tie, kurie važiuoja būtent į tą kelionę, atsižvelgdami į kelio kapitono rekomendacijas ir patarimus.

Koks buvo šios kelionės tikslas?

Nuvažiuoti į „Black Bears MC Jaroslavl" organizuojamą renginį „Medved Šatun" Tutajevo apylinkėse, netoli Jaroslavlio.

Pasiekėte?

Žinoma - visi penki motociklai sava eiga.

Keliese važiavot šį kartą?

10 asmenų - 6 klubo nariai ir kandidatai, aktyvus keliautojas žiemą Remis ir trys moteriškės.

Kiek kilometrų įveikta?

Kaip kam... Daugiausia nuvažiavimo Vyga, nes startavo iš Nidos ir važiavo per Druskininkus iki Vilniaus, o paskui atgal į Nidą. Jis nuvažiavo apie 3320 km.

Motociklo parengimas tokiai kelionei ir techninės detalės - ne paslaptis?

Anokia čia paslaptis - stiklas nuo vėjo, lopšys, dygliuotos padangos (jeigu užtenka laiko susidėlioti dyglius), įmautės, apsaugos nuo purvo kojoms. Kas netingi - šildomos rankenėlės ar diskiniai stabdžiai vietoj būgninių, BMW variklis vietoj „Ural" ar „Dnepr". Šiaip jau tobulinimui ribų nėra - viskas priklauso nuo noro, laiko ir finansinių galimybių.

Pelytė kartu važiavo pirmą kartą?

Taip.

Kaip sekėsi merginai tokioje kelionėje?

Manau, kad puikiai - čia jau jos reikėtų paklausti... Visą kelionę tiek pirmyn, tiek atgal važiavo arba motociklo lopšyje arba prie vairo. Nesudarė jokių problemų nei kelionėje, nei renginyje.

Linksmiausi kelionės nuotykiai ir didžiausios problemos.

Linksmiausia - važiuoti su klubu arba su patikrintu kolektyvu. Važiuojant devynias dienas visa kelionė kaip vienas nesibaigiantis nuotykis... Didžiausios problemos - nuolat subyrančios diskinių stabdžių trinkelės (nepritaikytos važiuoti žiemą, tiesiogine to žodžio prasme, sutrupa gavusios druskų, šalčio, drėgmės ir karščio stabdant) ir stringantys gazo lyneliai. Su šiomis bėdomis vargome visą kelionę ir pirmyn, ir atgal.

Rusija - tokia pat kaip ir prieš porą metų ar pasikeitusi? Kokie keliai, kainos, žmonės?

Nelabai galima palyginti... Iki Maskvos niekas nepasikeitę, juolab, kad tą atkarpą (turiu omenyje šiltuoju metų laiku) pervažiuojame po kelis kartus per metus. Už Maskvos šįsyk sukome į kitą pusę, nei važiuodami į „Snow Dogs". Bet kokiu atveju, tokių išmaltų kelių kaip Jaroslavlio apylinkėse jau seniai nebuvau matęs. Tą asfaltą, jeigu jį galima pavadinti asfaltu, galėčiau palyginti nebent su Albanija.

Artimiausi kelionių planai - maršrutai.

Tai, kad nieko planuoti daugiau, kaip dvi savaites į priekį neišeina... Penktadienį (interviu buvo imtas prieš savaitę, šiuo metu laukiame minėtos kelionės įspūdžių) važiuojame į Kaliningradą, o toliau - kaip Dievai duos...

Galima tikėtis reportažų?

Žinoma...

Pasinaudoję progą pakalbinome pirmą kartą tokioje kelionėje dalyvavusią ir mūsų skaitytojams jau pažįstamą Pelytę, kuri lygiai su vyrais pakėlė visus kelionės sunkumus.

Kodėl leidotės į tokią kelionę ir kokių įspūdžių parsivežėte iš kelionės?

Pora metų svajojau išvažiuoti motociklu žiemą, nes tai laukiausi, tai maitinau, bet pagaliau mergaitę palikau sesei ir išvažiavau. Važiavo dar dvi moterys - Obliaus ir Europos žmonos.

Kelionė sunki nebuvo, nes nebuvo labai šalta. Visąlaik sėdėjau lopšiuke, tik grįžtant namo pagaliau davė 100 km pavairuot. Vairuoti šilčiau ir įdomiau. Pakeleiviai buvo nustebę, o merginos net klausė, ką aš Vasiai padariau, kad jis leido pavairuoti. Vėliau, kai pradėjau važiuoti, visi nurimo, nes nesivilkau kolonoje. Kelionė buvo smagi, kaip ir visos kelionės motociklu. Nieko neišsiskirianti, tik truputį šalčiau.

Taip pat turėjau progą pirmą kartą miegoti palapinėje žiemą (buvo užsakytas kambarys merginoms, bet aš nėjau). Palapinė su krosnele, tad miegoti buvo karšta, tik bėda - knarkimas, bet turėjau ausų kamštukus.

Labai patiko renginio dalis - važiavimas po apylinkes. Iš pradžių truputį liūdėjau, nes Vasia važiuot nesutiko, bet vėliau su Remiu susitarėme kartu važiuoti. Naktį jam padėjau pasikeisti ratą ir ryte anksti išvažiavom. Smagu buvo, traukėm stūmėm tuos motociklus, vieni kitiems padėdami ir taip visą dieną.

Grįždama supratau, kad noriu važinėti ir žiemą. Įsigijau aprangą, kurią išbandžiau važiuodama į „Viduržiemį" su savo „Harliu" ir geromis vasarinėmis padangomis per plikledį. Beje, į „Viduržiemį" važiuot buvo sunkiau negu Rusijoje.

Teks Vasios paprašyti sukonstruoti motociklą žiemai specialiai man ir susitiksim kelyje.

Dėkui už pokalbį.

Nuotraukos - kelionės dalyvių.

Kalbėjosi V. Misevičius