Televizijos laidų vedėja, aktorė, trijų vaikučių mama ir... užkietėjusi vairuotoja. Taip trumpai būtų galima pristatyti Norą Lapinskienę, kuri maloniai sutiko papasakoti autoreviu.lt skaitytojams apie asmeninio gyvenimo vieną detalių - daugiau negu 15 metų su automobiliu.

Pasak Noros, ji nuo pat jaunumės svajojo apie automobilį, todėl kelio ženklus ir pagrindines taisykles išmoko dar gerokai prieš sėsdama prie automobilio vairo. Šios žinios labai pravertė sulaukus 18-kos - egzaminai vairuotojo pažymėjimui gauti buvo išlaikyti iš pirmo karto. Pirmąjį automobilį padovanojo mama. Tai buvo ne pirmos jaunystės, bet saugus, ganėtinai patikimas ir šiek tiek egzotiškas Volvo 340/360 (dažname kataloge modelis pristatomas būtent taip) - eksperimentinis modelis, tautoje gavęs čeburaškos (Kūlverstuko) pravardę. Ši ribota serija turėjo pavarų dėžes, kuriose pavaros buvo perjungiamos diržais.

Tai įdomu: pasak maloniai schemas straipsniui paskolinusių „Sostena" specialistų, automobiliai Volvo 340/360 pelnytai buvo vertinami kaip patikimi ir nereiklūs. Tiesa, tai netaikoma modeliams, pagamintiems iki 1970 m., bet puikiai tinka apibūdinant vėlesnius, modernizuotus Volvo 340/360. Jie buvo gaminami ir su mechaninėmis pavarų dėžėmis, ir su variatoriais. Būtent pastarieji ir susilaukdavo daugiausia priekaištų dėl patikimumo. Variomatic transmisijos diržai išsitampydavo ir trūkdavo, skriemuliai per greitai dėvėdavosi.

Automobilis turėjo ir nemažai pliusų. Prie jų priskiriamas lengvas jo valdymas, nors modelis ir neturėjo vairo stiprintuvo. Volvo340/ 360 gerai jaučiasi bet kokiame kelyje ir ant bet kokios kelio dangos stabiliai ir smagiai greitėja. Pirmieji modeliai pasirodė ganėtinai seniai, bet jau tada prietaisų skydelyje atsirado vietos ir laikrodžiui. Automobilis turėjo labai jaukų saloną, jame buvo gausu apšvietimo lempelių, salonas buvo vėdinamas, o priekinės sėdynės - šildomos. Po 1980 m. pasirodę modeliai turėjo labai gerą antikorozinę apsaugą, kuri buvo vertinama kaip viena geriausių tarp D klasės automobilių.

Su šiuo smagiu automobiliu buvo susijusios dvi rimčiausios Noros avarijos (linkime, kad daugiau ir nebūtų). Pirma - susidūrimas su aferistu, antra - kurioziška.

Pirmas atvejis buvo nemalonus. Pašnekovė prisiminė, kaip į jos automobiliuką, o ji buvo ką tik gavusi vairuotojo pažymėjimą, važiuojantį Mindaugo g., trenkėsi nuo kelkraščio pajudėjęs automobilis. Išlipęs vairuotojas, vėliau dažnai prisimenamas kaip artistas, išlipęs pribėgo prie moters automobilio. Pasiteiravęs, ar viskas gerai, jis pripažino esąs kaltas ir, prieš susitariant, pasiūlė patraukti esą eismui trukdančias transporto priemones. Norai pavažiavus į kelkraštį, artisto elgesys iškart pasikeitė: jis, pareiškęs, kad moteris „pasitraukė iš eismo įvykio vietos", pradėjo reikalauti pinigų. Į įvykio vietą atvyko Noros vyras ir policija. Policininkai už sukeltą avariją paskyrė baudą, o su artistu paliko aiškintis savarankiškai. Artistas, pabūgęs viešumos ir atvykusio vyro, tą kartą pasitraukė, bet po mėnesio prasidėjo grasinantys skambučiai - standartinis pakišų organizatorių elgesys. Viskas baigėsi draugišku pokalbiu, po kurio artistas, supratęs, kad nieko nelaimės, nusiramino. (Skaitytojams primename: net jei tik atsirėmėte savo transporto priemone į kitą automobilį, būtinai paskambinkite policijai ir pasakykite, kad buvo smulkus eismo įvykis, tačiau pretenzijų niekas neturi. Aferistų pasitaiko ir mūsų dienomis).

Antra avarija buvo kurioziška. Automobilinės vaikų kėdutės prieš 12 metų Lietuvoje buvo retenybė, tad mažylius kartais tekdavo vežioti vėžimėlio lopšyje. Vienos tokios kelionės metu Nora pajuto, kad ramiai lopšyje ant užpakalinės sėdynės gulėjęs kūdikis iš jo išsivertė. Suveikus motiniškam instinktui ji paleido vairą ir persisvėrus per sėdynes sučiupo kūdikį. Tuo metu jos automobilis trenkėsi į priešais stovinčią transporto priemonę. Jos vairuotoją gerokai nustebino veidrodėlyje matomas vaizdas, bet dar labiau jis nustebo, kai iš avariją sukėlusios čeburaškos išlipo jauna mama su kūdikiu ant rankų. Jis pats atvykusių pareigūnų prašė griežtai nebausti avarijos kaltininkės ir jokių pretenzijų dėl aplamdyto savo automobilio neturėjo.

Pašnekovė prisimena, kaip vieną kartą išvažiavus į kaimą diržai nutrūko. Subėgę žmonės nustūmė automobilį į vienintelį kaimo servisą, kurio darbuotojai, jį išardę, gerokai nustebo. Vienintelis pasiūlytas remonto būdas buvo... montuoti kombaino diržus. Deja, idėjos teko atsisakyti, automobilis į miestą grįžo tralu. Specialiai iš Švedijos buvo užsakyti nauji diržai. Ilgai laukus ir sumokėjus 500 JAV dolerių, jie buvo gauti, tačiau atėjo laikas keisti transporto priemonę. Automobilis su nemažai kainavusiais diržais buvo parduotas už 200 JAV dolerių...

Augant šeimai (šiuo metu auga keturi vaikai), keitėsi ir jos automobiliai. Jie buvo keičiami pagal vaikus. Po to, kai vienas iš mažylių atsidarė užpakalines dureles, buvo nuspręsta, kad reikia dvidurio automobilio.

Antras automobilis buvo tautos auto - trečios klasės VW Golf. Nora pasakojo, kad teko vairuoti ir opelį, ir BMW, ir mersedesą. Šiuo metu, pasikeisdami su vyru, važinėja volvo ir mitsubišiu. Visais atvejais vienu iš svarbiausių kriterijų renkantis transporto priemonę buvo saugumas. Žinoma, išaugus šeimai, pridėjo dar vienas kriterijus - talpumas, tad buvo įsigytas Mitsubishi Pajero, kuriame telpa visi.

Iš egzotiškesnių modelių moteriai teko vairuoti jaguarą, tačiau svajonių automobilio pašnekovė sakė neturinti, nes patenkinta turimais.

Paklausta apie kitų vairuotojų požiūrį į vairuojančią mamą, moteris liūdnai šyptelėjusi atsakė, kad draugiškumo sulaukia retai. Tiek prieš 15 metų, tiek ir dabar daugelis vairuotojų vyrų į vairuojančias moteris žiūri neigiamai, o vairuojančios vyresnio amžiaus moterys palyginti dažnai mėgsta užkišti savo automobilius. Situacija pasikeičia, kai kažkur važiuoja džipu - panašu, kad pas mus keliuose vis dar gerbiamas grubumas ir jėga.

Paklausta apie keliones su vaikais, moteris prisiminė, kad sunkiausia buvo su pirmuoju. Dabar, kai vyresni jau paaugę, o mažiausiąją galima vežiotis patogioje kėdutėje, viskas daug paprasčiau. Tiesa, viena problema liko - stovėjimo vietos prie didžiųjų prekybos centrų. Tėvams su vaikais skirti specialias vietas - puiki iniciatyva, tačiau praktikoje ne visada veikianti. Dažnai atvykus į vieną ar kitą prekybos centrą toje vietoje stovi skustų berniukų automobiliai, o mamoms su mažyliais tenka kulniuoti papildomus keliasdešimt metrų.

Tokios problemos, pasak N. Lapinskienės, niekada neprivers atsisakyti automobilio ar kelionės su vaikais. Juo labiau, kad vairuojanti moteris ir vairuojanti mama skiriasi. Pašnekovė prisipažino mėgstanti greitį - važiuodama viena pasigarsina muziką ir paspaudžia. Šis būdas padeda atsipalaiduoti ir po įtemptos dienos. Kai automobilyje sėdi bent vienas iš vaikų, iškart įsijungia motiniški saugikliai - Nora važiuoja lėčiau, atidžiau, vengia nardyti tarp eilių.

Ir būdama azartiška, KET moteris stengiasi laikytis ir su policija nesipykti. Vienintelė silpnybė, kurios nepavyksta atsikratyti - kalbėjimas telefonu. Kaip tik už tai neseniai teko mokėti baudą - nepadėjo net asmeninis žavesys.

Automobilyje Nora praleidžia nemažai laiko, bet prisipažino, kad techniką nelabai išmano. Dyzelino su benzinu dar nėra supainiojusi, anekdotinio 710 dangtelio neieško, tačiau automobiliui pradėjus kaprizytis važiuoja į servisą. Beje, su dyzeliniu „Pajero" servise teko lankytis tris kartus, tad dabar šeimos nariai labai žiūri, kur ir kokio kuro pilasi.

Pokalbio pabaigoje paklausta, ką galėtų patarti norinčioms, bet bijančioms sėsti prie vairo moterims, pašnekovė nusišypsojo: „Sėskite ir važiuokite, nes tada gyvenime atsivers „nauji horizontai". Jeigu iš manęs atimtų automobilį, tikriausiai įsigyčiau motociklą".

Nuotraukos Agnės Palilionytės, Karolio Ustilos

Kalbėjosi V. Misevičius

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.