Dauguma žmonių kelionėms į Prancūziją ar toliau renkasi lėktuvus, nes taip greičiau, bet nevisad patogiau. Šį kartą trijų asmenų šeima nusprendė vykti į Paryžių ne visai tradicine transporto priemone. Taip ji turi vidaus degimo variklį. Taip ji turi keturis ratus ir oro kondicionierių. Bet ji neturi taip dažnai tokiose kelionėse beveik privalomo turbodyzelinio variklio. Vietoj to po kapotu plakė V8 keturių litrų darbinio tūrio benzininis motoras, kuris dar be to moka naudoti ir suskystintas naftos dujas (LPG).

Taigi, susikrovę mantą į didelę 7 serijos (e38) BMW bagažinę ir prisipylę kuro talpas iki viršaus pajudėjome link Prancūzijos sostinės. Žinoma, kokia kelionė į Vakarus be Lenkijos. Tos pačios, apie kurios kelius senai sklando legendos. Tik dabar galiu drąsiai teigti, jog kaimynų keliai yra geresni už lietuviškus. Ne tik geresni, bet ir sakyčiau pats eismas geriau organizuotas. Saugumo salelės, kurios dabar pas mus labai plinta, ten šviečia dieną naktį, ko tikrai nepamatysi Lietuvoje. Ir tie patys „fūrų" vairuotojai paslaugiai pasitraukia į asfaltuotą šalikelę praleisdami greičiau važiuojančius kolegas ar lengvųjų automobilių vairuotojus.

Kaip minėjau pradžioje, mūsų kelionės tikslas - Paryžius. Tad nuo kaimyninės šalies sostinės lenkiška autostrada A2 sukame Vokietijos link. Kelias tiesus ir lygus, tad drąsiai galima važiuoti leistinu greičiu - 140km/h. Mus sustabdo tik automobilio reikalavimas pasipildyti dujų baką ar prispaudę gamtiniai reikalai. Dujų kaina Lenkijoje svyruoja nuo 2,15 iki 2,85 zloto. Taip pat tenka stabtelėti keletą kartų ir susimokėti už pravažiavimą automagistrale.Viską galima apmokėti banko kortelėmis, nebėra jokio poreikio ieškotis kur išsikeisti valiutos.

Po lenkiškos automagistralės toliau važiuoti tenka garsiaisiais vokiškais autobanais. Skūstis tikrai negalima, nebent vokiečių vairavimo stiliumi. Bent jau man pasirodė, kad jie labai mėgsta aplenkę priekyje pradėti važiuoti mažesniu nei per lenkimą greičiu. Ir taip teko pastebėti dažnai. Net kai tokį „greitą" vokietį bandai lenkti trečia juosta jis staiga nei iš šio nei iš to padidinti greitį. Bet tai daro neilgai ir galiausiai atsilieka. Beje labai daug autobanų yra remontuojami, todėl daug kur ribojamas didžiausias greitis. Kai kur dėl tų remontų net susidaro didelės spūstys, bet didžioji dalis vairuotojų mažai paiso eismo apribojimų ir toliau rieda tikrai didesniu negu leistina greičiu. Prieš įvažiuojant į Prancūziją patiems teko pastovėti labai lėtai judėjusioje spūstyje. Kelio susiaurėjimui pasibaigus, visi draugiškai spustelėjo greičio paminas iki leidžiamos ribos ir kelionė iki pat sienos tęsėsi linksmai.

Prancūzijoje eismas taip pat nebuvo lengvas. Daug mašinų, atrodo kad žmonės nedirba, o tik važiuoja. Sūnui įstrigo įdomūs architektūriniai sprendimai magistralės pakelėse: kad važiuojantiem neįkyrėtų tas pats nuobodus pakelės vaizdas, tai mieli prancūzai sugalvojo pakeles papuošti įvairiais spalvotais kvadratais, kubais, trikampiais bei rutuliais. Atrodo smulkmena, bet labai malonu ir važiuojant taip užkabina, kad bandai atspėti kas bus priekyje.

Be abejo už kelius Prancūzijoje taip pat reikia mokėti. Ir kaip visada šitam reikale labai praverčia banko kortelės, kadangi apmokėjimo procedūra užtrunka labai trumpai. Paskaičiavau, kad į vieną pusę už kelius teko sumokėti beveik 29 eurus. Teko matyti kaip kai kuriems prancūzam nesisekė apmokėjimo procedūra, nes jie nemokėjo padaryti visko taip kaip prašė mokėjimo automatas.

Pagaliau, nuriedėję kelis šimtus kilometrų Prancūzijos keliais pasiekėme savo kelionės tikslą - Paryžių. Meilės miestas, kuriame žmonės ne tik demonstruoja vienas kitam meilę, bet ir meilę dviratėm vidaus degimo varikliu varomom transporto priemonėm. Šitų priemonių ten tiek daug, kad darant bet kokį manervą reikia labai atidžiai pažiūrėti į veidrodėlius kelis kartus, nes kitaip labai greitai galima paguldyti „lengvasvorę" transporto priemonę ant šono.

Prancūzai labai pamėgę motorolerius. Teko matyti ne vieną kostiumuotą, ilgu sijonu pasidabinusią ir net marškinėliais trumpom rankovėm vilkinčius motorolerių vairuotojus. Bet visi iki vieno dėvi šalmus, kurie beje yra užsegti. Eismas ganėtinai intensyvus, visos juostos pilnos mašinų, tačiaunorint persirikiuoti tereikia tik mirktelėti posūkio žibintais ir prancūzas mielai tave įleis. Bet tik prancūzas. Kažkodėl kitų šalių valstybinius numerius turinčių automobilių vairuotojai nebuvo tokie geranoriški.

Važiuojant iš viešbučio link Eifelio bokšto teko matyti kaip „Citroen" automobilis vos neperskrido betoninių magistralės atitvarų, bet viskas baigėsi laimingai ir vairuotojas lyg niekur nieko nuvažiavo toliau.

Teko pastebėti, kad kelionei pasirinktas automobilis buvo švelniai tariant „šiek tiek" per didelis norint parkuotis Prancūzijos sostinėje. Jausmas toks, kad bagažinės galėtų ir nebūti. Be problemų tilpome tik viešbučio parkavimosi aikštelėje. Visiems kurie planuojat važiuoti iki Eifelio bokšto galiu pasakyti, kad visai nebrangiai galima pasistatyti mašiną vos už 200 metrų nuo bokšto, šalia garsiųjų Eliziejaus laukų.

Na ir dar šiek tiek apie kurą ir jo kainas Prancūzijoje. LPG arba suskystintos naftos dujos ten yra brangesnės negu Lietuvoje. Jų litro kaina svyruoja nuo 90 iki 98 euro centų. Jų yra beveik visose degalinėse, o ir užpylimo antgaliai tinka lietuviškom užpylimo sistemom.

Po keleto naktų praleistų meilės mieste susiruošėm atgal į Tėvynę. Tik dar prieš gryžtant buvo nuspręsta, jog keliausim be sustojimų, išskyrus priverstinius ( kuro papildymas ir gamtos šauksmas). Gryžimui nusprendėm palaikyti maksimalų 130km/h greitį, kuris buvo leidžiamas visur. Prancūzijoje lyjant magistralėje galima važiuoti tik 110km/h, o kadangi buvo karšta mes važiavome anksčiau minėtu greičiu.

Kiek pastebėjau, pasirinktas greitis nebuvo lėčiausias, nes teko lenkti labai daug automobilių visose trijose užsienio valstybėse. Grįžtant Vokietijoje buvo aplenkti penki „Formulės 1" komandos „Vodafone Mclaren Mercedes" sunkvežimiai, judėję į Vengriją, kurioje turėjo įvykti dešimtasis F1 Pasaulio čempionato etapas. Šitie sunkvežimiai paliko didelį įspūdį savo švara ir blizgesiu.

Atstumas nuo viešbučio Paryžiuje iki gimtojo Skuodo miesto - 2350 km. Juos pavyko įveikti greičiau negu per 22 valandas. Vidutinis visos kelionės greitis pagal mašinos borto kompiuterio paskaičiavimus buvo beveik 97km/h . Kuro sanaudos šiek tiek mažiau nei 13l/100km. Tad tikrai keliauti nebuvo labai brangu ir jau galvojame, kur dar būtų galima palėkti.

Tekstas ir nuotraukos Dariaus Simučio