Amortizatorius - techniškai pakankamai sudėtinga automobilio detalė. Jeigu daugumos pakabinimo elementų diagnostiką galima atlikti „montavimo pagalba", tai norint nustatyti amortizatorių gedimus, o juo labiau išsiaiškinti tų gedimų priežastis, dažnai būtina testuoti specialiuose stenduose.

Stambių kompanijų - amortizatorių pardavėjų patirtis rodo, jog pagrindinė amortizatorių gedimo priežastis yra jų neprofesionalus montavimas arba eksploatavimo sąlygų pažeidimas. Praktika rodo, kad gamyklos brokas užsienio gamybos amortizatoriuose retai viršija 0,5 %. Tačiau, kai atsiranda amortizatoriaus defektas, net tuo atveju, jei įrodyta montuotojo kaltė, vartotojui paprastai susidaro neigiamas tiek parduotuvės, kuri pardavė amortizatorius, tiek ir pačios amortizatorių markės įvaizdis. Todėl, norint pasiekti teigiamo savo kompanijos įvaizdžio, labai svarbu stengtis, kad amortizatoriai negestų anksčiau laiko. Piešinyje pavaizduota amortizatoriaus konstrukcija. Vietos, kuriose gali atsirasti amortizatorių defektai, pažymėtos skaičiais 1 - 6.

Labiausiai paplitę amortizatorių defektai:

1. Amortizatoriaus koto riebokšlio nutrūkimas. 2. Amortizatoriaus vidaus pažeidimai: vožtuvų mazgo arba stūmoklio gedimas arba natūralus susidėvėjimas. 3. Mechaninis amortizatoriaus pažeidimas: įtrūkimas, įdubimas korpuse, koto kreivumas. 4. Amortizatoriaus lūžimas: koto lūžimas, tvirtinimo kilpos nutrūkimas, atraminių gumų degradacija arba pažeidimas. 5. Amortizatorių skysčio savybių neatitikimas arba degradacija. 6. Dujų nebuvimas amortizatoriuje.

Vienų ar kitų defektų atsiradimo priežastys gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, koto riebokšlio nutrūkimą gali sukelti ir montavimo technologijos pažeidimas (koto chrominio paviršiaus pažeidimas), ir amortizatoriaus dulkinio susidėvėjimas (koto korozija patekus drėgmei). Yra keli būdai įvertinti amortizatorių darbingumą. Jie skirtingi pagal savo sudėtingumą, ir, atitinkamai, jų diagnostikos tikslumo laipsnis skirtingas. Paprastai, kuo paprastesnis metodas, tuo mažiau tikslumo rezultatuose. Tolesniuose skyriuose parodyti labiausiai paplitę amortizatorių diagnostikos būdai, išvardinti pagal rezultato tikslumą, nurodyti defektai, kuriuos galima išaiškinti jų pagalba, ir tų defektų atsiradimo priežastys.

Automobilio pakabinimo stabilumo, valdomumo ir standumo pakeitimo diagnostika

Šias metodas - tai stovinčio automobilio kėbulo siūbavimas ir amortizatorių būklės įvertinimas pagal kėbulo siūbavimo judesių skaičių iki visiško sustojimo. Šis metodas leidžia nustatyti tik dvi „kraštutines" amortizatoriaus būkles: arba amortizatorius visiškai sugedęs (sulūžo kilpa arba kotas, susidėvėjo vožtuvų mazgas, nėra amortizatoriaus skysčio darbinėje kameroje), arba amortizatorius „įstrigo". Bandymai nustatyti amortizatoriaus susidėvėjimo laipsnį šiuo atveju nepavyks, nes amortizatoriaus pastanga priklauso nuo koto judėjimo greičio. Be to, skirtinguose automobiliuose, kaip jau buvo minėta, konstruktyviai sumontuoti skirtingi pakabinimo standumo parametrai. Kai kurių automobilių pakabinimas yra pakankamai „minkštas". Kai automobilis juda, amortizatoriaus koto judėjimo greitis yra daug didesnis, negu tas, kurį jums pavyks pasiekti, siūbuojant automobilį. Todėl ir nustatyti amortizatoriaus susidėvėjimo laipsnį šiuo atveju neįmanoma. Paprastai toks amortizatorių gedimų priežasčių išsiaiškinimo būdas papildomas dar ir vizualiniu jų diagnostikos metodu. Reikia atsižvelgti į tai, kad yra amortizatorių su regresyvia ir progresyvia siūbavimų gesinimo charakteristikom. Regresyvūs gerai gesina šoninius (posūkiuose) ir išilginius (stabdant) palinkimus, ir blogai pakelia smulkius kelio nelygumus. Progresyvūs gerai gesina smulkius nelygumus, bet blogai jaučiasi posūkiuose ir stabdymo metu. Keičiant amortizatorius su regresyviom į amortizatorius su progresyviom charakteristikom, gali būti pažeisti automobilio pakabinimo elementai. Patikrinimas siūbuojant kėbulą nelabai efektyvus dėl to, kad pakabinimo šarnyrai po ilgo eksploatavimo gali judėti su dideliu pasipriešinimu, kurio bus pakankamai greitam siūbavimo gesinimui. Ir atvirkščiai, amortizatoriai su progresyviom charakteristikom dėl mažo pasipriešinimo nedideliuose kėbulo judėjimo greičiuose lėtai gesins siūbavimus net nesugedę. Vizualinis amortizatorių diagnostikos metodas Tai labiausiai paplitęs metodas, kuris, kartu su pirmais dviem diagnostikos būdais, leidžia daugumoje atvejų išsiaiškinti tikrąsias amortizatoriaus gedimo priežastis. Šio metodo pagalba neįmanoma tiksliai nustatyti tik amortizatoriaus vidinių dalių pažeidimų ir gedimų priežasčių. Svarbu žinoti, kad vienas iš dažniausiai pasitaikančių amortizatoriaus vidinių dalių defektų yra jų natūralus susidėvėjimas. Naudojant vizualinį diagnostikos metodą, dažnai tenka nuimti įmontuotą automobilyje amortizatorių, o tai dažniausiai reikalauja daug darbo, o tai reiškia, kad ir išlaidų. Reikia pasakyti, kad dirbant amortizatoriui, alyvos „migla" ant jo korpuso ir koto laikoma norma. Tačiau alyvos lašų ant korpuso ir koto neturi būti.
Lentelėje nurodyti defektai, kurie gali būti nustatyti šio metodo pagalba.

Amortizatorių diagnostika „šoko testeriu“

Šoko testeris – stendas amortizatorių patikrinimui, kurio darbo principas toks: viena iš automobilio ašių siūbuojama tam tikru dažniu ir amplitude, po to nustatomas siūbavimų sulėtėjimo greitis. Šis metodas leidžia nustatyti amortizatorių susidėvėjimo laipsnį etalono atžvilgiu. Toks etalonas yra esantys diagnostinio stendo kompiuteryje sulėtėjimo reikšmės, atitinkančios analogiškoms reikšmėms naujo amortizatoriaus, įmontuoto į automobilį surinkimo konvejeryje. Šio metodo trūkumas yra tas, kad stendas diagnozuoja ne tiek amortizatorių būklę, kiek bendrą automobilio pakabinimo būklę. Todėl kai kurie amortizatorių gamintojai nepripažįsta tokio testavimo rezultatų kaip amortizatorių diagnostikos.

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.