Dažnas iš mūsų mėgsta išvykas į gamtą, bet kartais ten sutinkama tokių kliūčių, kurių be specialaus pasirengimo gali ir nepavykti įveikti. Jei nėra nei patirties, nei pasirengimo, tenka sugaišti nemažai laiko, norint įveikti sunkią kelio atkarpą. Tai gali būti sniego arba smėlio sankaupos, brasta arba gili bala, slidus pakilimas, išplautas kelias ir pan. Patirtis ateina laikui bėgant, o jį paskubinti galima išmokus pagrindinių būdų. Konkrečios kliūties įveikimą lemia keli veiksniai: varančiųjų ratų galia, sukibimas su gruntu, kelio prošvaisa, vandens mazgų aukštis ir apsauga.

Kalbant apie varančiuosius ratus, reikia paminėti sukimo momentą ir transmisijos judėjimo taktą. Šiuos dydžius nustatė konstruktoriai, tačiau jų optimalias reikšmes gali keisti bet kuris vairuotojas, keisdamas alkūninio veleno sukimosi dažnį ir įjungdamas vieną ar kitą pavarą. Kada tenka naudoti maksimalias šių dydžių reikšmes? Judant minkštu gruntu, kai ratai giliai smenga, bet dar neprasisuka. Tada prieš priekinius ir užpakalinius ratus susidaro pylimėliai. Ratai juos iš dalies kelia ir stumia į priekį. Šiam darbui išeikvojama beveik visa variklio energija. Kai ji išsenka, variklio alkūninio veleno sukimosi ir mašinos greitis krenta nepaisant to, kad spaudžiama akseleratoriaus pamina. Transmisija pradeda trūkčioti, automobilis gesta. Kaip reikia elgtis tokioje situacijoje? Pirmiausia reikia išsodinti keleivius ir iškrauti krovinį. Vėliau reikia palengva važiuoti atgal ir įsibėgėjus pamėginti pramušti kliūtį. Jei sniege arba purve įstrigote su mašina, kurioje sumontuota automatinė pavarų dėžė, jokiu būdu nesiūbuokite įstrigusios mašinos.

Beje, kaip reikia suprasti „siūbavimą“? Kiekvienas bent kartą traukęs savo mašiną žino, kad, jei to nepavyko padaryti iš pirmo karto, reikia mašiną įsiūbuoti. Judėjimo amplitudė auga ir mašina sugeba įveikti kliūtį. Tai galima pasiekti perjungiant pavaras, tačiau perjungimo svirtimi reikia dirbti labai intensyviai. Mechaninė pavarų dėžė turi privalumą, nes pavaros joje įjungiamos beveik akimirksniu. APD reikia daugiau laiko ir perjungiant pavaras tenka palaukti kelias sekundes. Yra konstrukcijų, leidžiančių sumažinti šį laiką, jos padidina variklio apsukas iki visiškai susijungiant pavaroms. Tokiu atveju įjungimas būna kietesnis, o frikcionams tenkanti apkrova smarkiai išauga.

Dažnai pasitaiko, kad iš griovio trukdo išvažiuoti pasukti priekiniai ratai. Kartais užtenka juos ištiesinti ir automobilis pajuda. Kai šito neužtenka, tenka kastuvu nukasti susidariusias kliūtis.

Artėdami prie sunkiai pravažiuojamos kelio dalies prisiminkite, kad, esant didesnei automobilio inercijai ir žemesnei pavarai bei dažniau sukantis variklio alkūniniam velenui, automobilis gali įveikti didesnį pasipriešinimą. Įvertinę sunkią atkarpą pasistenkite pasirinkti tokį greitį, kad pervažiuotumėte problemišką vietą nesustoję. Aišku, gali atsitikti taip, kad automobilis užstrigs ir „sės“ ant dugno. Kad taip neatsitiktų, kelią reiktų iškloti rąstais, šakomis ar akmenimis. Jei atsitiktų taip, kad gruntas bus labai klampus ir savarankiškai išvažiuoti perspektyvų nebus, reiktų pasinaudoti buksyru, suktuvu arba domkratu.

Naudojant rankinį suktuvą galima greitai ištraukti iki 1 t sveriantį automobilį. Atrama suktuvui gali būti medis, kuolas ir pan.

Įveikti sunkius kelio ruožus padeda įvairūs ratų priedai: grandinės, apyrankės, kabės. Efektyviausias ir bene paprasčiausias sunkių ruožų įveikimo prietaisas yra metalinis tinklas su akutėmis 20x20 mm, klojamas po ratais. Bagažinėje nesunku vežiotis porą tokio tinklo atraižų.

Daugumas vairuotojų žino, kad, dažniau sukantis alkūniniam velenui ir staigiau įjungiant transmisiją, greičiau pradeda prasisukti varantieji ratai. Norint šito išvengti, reikia išmokti „jausti“ variklį. Deja, to išmokti galima tik ilgai treniruojantis. Važiuodami suplotu sniegu pirma pavara pamėginkite greitėjant padidinti alkūninio veleno sukimosi dažnį spausdami akseleratoriaus paminą. Automobilis greitės, paskui jo greitis ims mažėti, o variklis „užkauks“ be papildomo įsikišimo. Tai reikš tik vieną – vienas arba abu varantieji ratai prasisuka ir jų sukimuisi priešinusis jėga gerokai sumažėjo, išaugo alkūninio veleno sukimosi dažnis.

Dabar pakartokite manevrą įsiklausydami į variklį. Kai tik sukimosi dažnis pradės savaime didėti, palengva atleiskite akseleratorių, įjunkite antrą pavarą ir vėl leiskite automobiliui įsibėgėti.

Treniruodamiesi pastebėsite, kad automobilis ne tik reaguoja į alkūninio veleno sukimosi dažnį, bet ir į manipuliaciją sankabos pamina. Jei ją staigiau atleisite, ratai ims prasisukti. Įveikiant sunkią atkarpą šios paminos verčiau apskritai neliesti. Jei konkrečioje situacijoje be sankabos išsiversti negalima, ją spausti reikia lengvai ir atsargiai, orientuojantis į varikio darbą.

Alkūninis velenas turi suktis vienodu dažniu ir judant slidžiu keliu. Bet koks variklio darbo pasikeitimas gali tapti nenuspėjamo ir nepageidaujamo sustojimo priežastimi. Kartais mašiną užtenka pastumti arba prikabinti buksyrą, bet tokie veiksmai gali pakenkti žemai esantiems mazgams ir detalėms. Kelyje pasitaikius tokiai atkarpai, tikslinga sustoti prieš ją ir gerai ją ištirti. Jei provėža per daug gili ir ilga, įveikti ją reiktų važiuojant „apžergus“. Norint išvengti nuslydimo, reiktų vienos pusės ratais važiuoti provėžos viduriu, o kitos – pakraščiu. Tokiu atveju mašiną lengviau valdyti, nes provėžoje esančių ratų beveik nereikia vairuoti.

Ką daryti, jei mašina įklimpo? Pirmiausiai reikia išlipti ir apsidairyti. Daugeliu atveju apsimoka pavažiuoti atgal. Jei to nepavyksta, reikia mėginti pakelti automobilį naudojant domkratą ir pašalinti trukdančias žemes. Vietą domkratui reikia rinkti atidžiai, statyti jį ant lentos, plokščio akmens, žiūrint, kad viršutinė domkrato dalis būtų bent 2 cm nuo automobilio durelių, kitaip keliant mašiną jis dureles sugadins.

Domkratą buksyru drąsiai galima keisti tik vienu atveju – kai priekiniai ratai įvažiavo į griovį arba duobę. Tokiu atveju rąsto galą reiktų pakišti po lynu ir palenkti į automobilio pusę. Įsitempus buksyro lynui automobilio priekis pakyla ir jis pajuda į priekį.

Dar reiktų žinoti, kad nepažįstamoje vietoje į vandenį vertėtų nevažiuoti. Jei visgi įvažiavote, judėkite lėtai. Nemalonumai gali prasidėti, jei vanduo užlies skirstytuvą arba užvedimo relę, žvakes arba pateks į išmetimo vamzdį. Jei variklis užgeso užliejus skirstytuvą arba žvakes, jas galima išsukti, nuvalyti ir vėl įsukti. Stovint vandenyje tai nėra labai malonu, bet taip problema išsprendžiama. Jei automobilis užgeso dėl vandens išmetimo vamzdyje, bandyti jį užvesti iš naujo neapsimoka. Reikia ištraukti automobilį ir pašalinti iš vamzdžio vandenį.

Įveikdami vandens kliūtis atminkite, kad didelis greitis nėra kliūties įveikimo garantija. Vanduo gali patekti į variklio įleidimo kolektorių, o iš ten jau ir cilindrai nebetoli. Jei jo daug, vandens smūgis neišvengiamas. Vanduo nesuspaudžiamas, stūmoklis visu greičiu trenksis į jį, spaudimas cilindruose normą viršys kelis kartus. Variklį teks rimtai remontuoti.

Jei mažos apsukos, variklis gali tiesiog užgesti. Pamėginkite jį vėl užvesti. Jei nepasisekė, išsukite žvakes ir prasukite alkūninį veleną. Vanduo iš cilindrų ištekės per angas ir variklį bus galima vėl paleisti. Jei bloke pasigirdo beldimas, tuoj pat išjunkite variklį.

Pravažiavus vandenį, kurio lygis siekia stabdžių būgnus, būtinai išdžiovinkite stabdžius: kilstelkite stovėjimo stabdžio svirtį. Šią operaciją atlikite ypač atidžiai.

Aišku, viename straipsnyje negalėjome apžvelgti visų bekelės staigmenų, tačiau tikimės, kad šios žinos padės jums susidoroti su kelyje pasitaikančiais sunkumais.

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.