Autoreviu.lt skaitytojai jau puikiai pažįsta neramiuosius keliautojus Martyną Starkų ir Vytarą Radzevičių. Šį kartą jie nelabai seniai grįžo iš pasivažinėjimo po Pietų Ameriką. Šioje kelionėje vyrai aplankė Braziliją, Argentiną ir Čilę. Pietų Amerika buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Vyrai jau lankėsi Afrikoje, Indijoje, pervažiavo Aziją ir Kiniją, lankėsi Šiaurės Amerikoje, tad „terra incognita" buvo likusi tik antroji Amerika. Kelionės maršrutas buvo suplanuotas iš anksto, tačiau vyrai nepasiėmė šiltų drabužių. Teko skubiai „paremti vietos rinką" ir įsigyti žieminę aprangą, nes Pietų Amerika ne vien paplūdimiai, bet ir snieguoti kalnai. Tą kraštą tikrai verta aplankyti, nes ES piliečiams net vizų nereikia. Tiesiog sėdi į lėktuvą ir skrendi.

Tradiciškai kelionei buvo pasirinkta vietinė transporto priemonė. Šį kartą tai buvo hipių laikus menantis autobusiukas „VW akombi" 1983 m. Pasak M. Starkaus, autobusiukas buvo pasirinktas todėl, kad jis erdvus, ganėtinai paprastas, be to, Pietų Amerikoje jų daug.

„Snaigę" - taip buvo pakrikštyta transporto priemonė - vyrai įsigijo iš vieno Buenos Airių gyventojo. „Snaigės" vardą automobilis gavo todėl, kad išvaizda priminė senovinį šaldytuvą, jame nesandariai užsidarinėjo durys ir visą kelionę buvo šalta.

Lūšnynuose gyvenantis žmogus nusprendė parduoti nenaudojamą transporto priemonę. Į atsisveikinimą su autobusiuku susirinko visa jo šeima.

Dokumentai, kad kiltų mažiau problemų, buvo įforminti keliautojus lydėjusio trečios kartos Argentinos lietuvio Marselo ir Martyno Starkaus vardu, tad dabar M. Starkus gali girtis turintis nuosavą autobusiuką tolimoje Argentinoje.

Kadangi laukė ilga kelionė, autobusiuką dar reikėjo tinkamai paruošti. Tuo dvi dienas rūpinosi Vytaras Radzevičius, o M. Starkus su grupės operatoriumi nuskrido į Rio de Žaneirą.

Mums pietų amerikiečiai panašūs, tačiau pasak Martyno, aplankytos trys šalys, jų gyventojai ir net paplūdimio mados labai skiriasi. Skiriasi ir mėgstami gėrimai. Brazilai daugiausia geria kokteilį cachaca, argentiniečiai - vietinį vyną ir alų, Čilės gyventojai - „Pisco". Nesiskiria tik maistas - visoje Pietų Amerikoje kiekviena kavinė ar užeiga siūlo įvairiai keptą jautieną, patiekalus iš jautienos ar net jaučio vidaus organus, bet labai mažai daržovių. Ir griežtos kelių eismo taisyklės, tad retas amerikietis ryžtasi sėsti prie vairo išgėręs. Girtų vairuotojų sukeltos avarijos Pietų Amerikoje - retenybė. Beje, kelių taisyklės ten panašios, tiek vairuotojai, tiek pėstieji jų laikosi, tad bent jau šiuo klausimu keliautojams problemų nekilo.

Brazilijoje lietuviai spėjo aplankyti garsųjį Kopakabanos paplūdimį, kuris pribloškė savo dydžiu, tinklinio aikštelių, futbolo vartų ir visokių treniruoklių gausa. Beje, Rio de Žaneire lietuviai nakvojo lūšnynų kvartale. Pasak Martyno, vietiniai keistokai žiūrėjo į du europiečius, bet konfliktų nekilo. Problemų nebuvo ir kelionės metu. Sutikti pakeliui amerikiečiai buvo oficialiai mandagūs arba draugiški. Paaiškėjo, kad ir Lietuvą daugelis žino. Žino mūsų krašto istoriją ir krepšininkus.

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Kelionėje lietuviai matė daug policininkų, bet, tarkim, Buenos Airių gyventojai policijos norėtų dar daugiau. Pareigūnai griežti, ginčytis su jais, ypač Čilėje, nerekomenduotina. Lietuvių autobusiukas irgi kelis kartus buvo stabdomas. Vieną kartą policija sustabdė bendram patikrinimui ir sutriko pamatę lietuviškas teises. Visgi, pasak Martyno, turbūt slėpdami savo nežinojimą arba tingėdami aiškintis, pamatę Europos Sąjungos logotipą, tiesiog palinkėjo gero kelio. Kitą kartą lietuviai buvo stabdomi, nes važiavo išjungę visą parą privalomas šviesas. Tuo metu pradėjo prastai veikti „Snaigės" generatorius, taip buvo taupoma akumuliatoriaus energija. Grėsė nemaža bauda, bet keliautojams pavyko paaiškinti, kad jie važiuoja į servisą taisyti gedimų ir tik todėl šviesos išjungtos, tad baudos negavo.

Argentinoje teko susidurti ir su pakeliui esančiu veterinarinės patikros postu. Šios tarnybos pareigūnai tikrino, gal lietuviai veža maisto - ypač mėsos.

Benzinas kainavo vidutiniškai 3 Lt, tepalas, kurio kelionei įpusėjus „Snaigei" reikėjo labai daug, irgi nebuvo brangus, tad jį pylė panašiai kaip ir benziną. Įdomu: didelėse, miestuose esančiose degalinėse vairuotojai kurą pila ne patys. Tai daro kolonėles darbuotojas. Kartą, kai lietuviai pamatė, kad kolonėlėje dirbanti mergina sunkiai susitvarko su žarna, kuro įsipylė patys. Beje, pinigai mokami tiems paties darbuotojams. Dar vienas malonus dalykas - maždaug 80 proc. tokių degalinių turi „Wi Fi".

Kiek kitokia situacija degalinėse prie žymiojo „Pan Amerikan" arba „Route 40" kelio. Jos stovi maždaug kas 300 km ir kuro kaina gerokai išauga. Būtent vienoje tokių degalinių teko pirkti benzino po 5,5 Lt už litrą. Vieną kartą keliautojai apsiskaičiavo ir kuras baigėsi likus iki miesto maždaug 30 km. Kol lietuviai galvojo, ką daryt, sustojo vienas pro šalį važiavusių sunkvežimių, vairuotojas „Snaigę" prisikabino trosu ir nutempė į miestelį. Panašu, kad šiuos 30 km Martynas, kuris tuo metu sėdėjo prie vairo, atsimins ilgam: siauras kelias, didelis ir laisvokas autobusiuko vairas, nenuspėjamus manevrus atliekantis sunkvežimio vairuotojas, sunkvežimio galas maždaug už 2 m nuo „Snaigės" priekio. Laimė, ši kelionė baigėsi laimingai.

Maršrute iš anksto buvo numatytos ir nakvynės vietos, bet vieną naktį, kilus audrai, keliautojai nusprendė nerizikuoti ir naktį praleido „Snaigėje". Šiaip senasis autobusiukas neblogai atlaikė beveik visą kelionę, bet, dėl pačių keliautojų aplai

dumo, į kelionės pabaigą „užkalė" variklis. Pasak vietinių, tokie autobusiukai „gyvena ilgai", tačiau jais nereiktų važiuoti greičiau kaip 80 km. Lietuviai tai sužinojo per vėlai. Neigiamai automobiliui atsiliepė ir kelionė tokiais keliais kaip „Route 40". Dalis šio kelio eina per kalnus, kitur kelias - tik pavadinimas. Kartais važiuojant kalnų keliais autobusiuko greitis tebuvo 15-20 km val. Ir tokiu greičiu tekdavo važiuoti ilgai. Grįžimui keliautojai numatę tolimesnį, bet patogesnį kelią, tačiau praleido reikiamą posūkį, tad vėl teko važiuoti kalnais. Iki kelionės pabaigos likus maždaug 1 000 km, „Snaigės" variklis „užgrojo". Nuvažiavus dar 300 km autobusiukas „išleido paskutinį kvapą". Laimė, tai atsitiko 50 km nuo visą kelionę kartu važiavusio Marselo tėvų namų, tad po poros valandų buvo sulaukta pagalbos. Šiuo metu „Snaigę" bandoma prikelti antram gyvenimui. Tai nebus greitai, nes žmogus ja užsiima tik vakarais, bet, tikėtina, vieną dieną linksmasis automobiliukas vėl smagiai riedės Pietų Amerikos keliais. Ir, gali būti, kad veš tuos pačius keliautojus.

Po ankstesnių kelionių vyrai sakydavo „viskas", o dabar nepasakė. Tiesa, pasak M. Starkaus, kol nebaigta tvarkyti kelionės medžiaga, jokių planų nekuria. Kai į televizijos ekranus nukeliaus dabar kuriamas filmas, tada jie ir pagalvos, kokį kraštą ar kokias šalis dar galima aplankyti. O jau tada prasidės planavimas, rėmėjų paieškos ir t. t. Mes irgi labai tikimės, kad ši kelionė nebuvo paskutinė ir po kokių metų vėl galėsime skaityti apie tolimus ir nepažįstamus kraštus.

Nuotraukos http://www.kartapietuamerikoje.lt/

Kalbėjosi V. Misevičius

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse ir interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „IKS" sutikimo draudžiama.