Ar jums teko vairuoti mašiną žiemą? Tada jūs tikriausiai buvote patekę į ledo spąstus, kai mašiną sukinėja, ir jūs nebegalite jos valdyti? Ne? Na, ir ačiū Dievui! Priekinė pavara Tuo tarpu, žiemos kelyje tai gali atsitikti kiekvienam - štai čia jums ir prireiks kai kurių kaskadininkų paslapčių. Tai ypatingi gudrūs valdymo būdai, kuriuos tobulai įvaldė daug žmonių - kaskadininkai, autolenktynininkai, bandytojai, detektyvai, ypatingi agentai, sumanūs operatyvininkai ir kiti. Šie būdai ne tokie sudėtingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau reikalauja tam tikrų treniruočių. Vienu žodžiu, manome, kad jums pavyks... Pradėkime nuo priekinės pavaros, kaip labiausiai paplitusios.

„Važinėju žiemą, todėl teikiu pirmenybę priekinei pavarai" - taip sako daugelis automobilių vairuotojų. Jie jaučiasi labiau pasitikintys ir posūkyje, ir tiesiame kelyje, ir tikina, kad jų mašinos beveik nebuksuoja. Ir iš tikrųjų, dėl puikaus stabilumo automobilis su priekine pavara suteikia vairuotojui šiek tiek didesnį saugumo jausmą, negu „užpakalinė pavara". Priekiniai ratai „traukia", užpakaliniai paklusniai rieda paskui juos. Be to, variklis savo svoriu nuolat apkrauna priekinius ratus, o tai žymiai pagerina jų sukibimą su keliu, o jeigu mašina užbuksavo, vairuotojas turi atsargoje didelį rezervą: sukant priekinius vedančiuosius ratus, paprastai galima rasti, už ko užsikabinti. Visa tai tiesa. Bet būna, kad ties apledėjusiu posūkiu automobilio nebegalima suvaldyti, ir, kad ir kaip vairuotojas sukinėtų vairą, mašina ima slysti tiesiai. Ką padarys nepasiruošęs tam vairuotojas?

Intuityviai pasuks vairą dar smarkiau, paskui staigiai stabdys, ir tokiu būdu galutinai praras situacijos kontrolę. „Nesustokite!" - pataria vairuotojai asai. Tai teisinga, bet yra daug būdų grąžinti nevaldomos mašinos paklusnumą. Pažiūrėkime... Iš pradžių įsisavinkite paprastą tiesą: jeigu praradote priekinių ratų valdymą, grąžinti jiems „gyvybę" galima vieninteliu būdu: padaryti taip, kad užpakaliniai ratai irgi nuslystų. To galima pasiekti įvairiais būdais, priklausomai nuo esamo automobilio greičio. Riedant nedideliu greičiu pakanka akimirkai užblokuoti užpakalinius ratus. Tai pasiekiama atsargiai stabdant: galima arba šiek tiek patraukti rankinį stabdį, arba švelniai užminti pedalą. Greičio pedalo šiuo momentu paleisti negalima, geriau net paspausti stipriau. Svarbiausias automobilio su priekine pavara valdomo slydimo skirtumas nuo automobilio su užpakaline pavara yra tas, kad ratus reikia nukreipti į kelią, tai yra į tą pusę, į kurią automobilis turi važiuoti, o visai ne į tą pusę, į kurią slysta, kaip mus anksčiau mokė vairavimo mokykloje. Tai aksioma. Tačiau važiuojant 40-50 km/h greičiu nuo jos galima nukrypti: trumpalaikis vairo posūkis būtent į prasidedančio slydimo pusę padės suorientuoti automobilį taip, kad jis riedėtų reikiama kryptimi. Na, o toliau važiuokite pamažu, „ištraukdami" mašiną iš slydimo taip, kad jis tiesiai riedėtų keliu.

Važiuojant dideliu greičiu, viskas keičiasi. Automobilis su priekine pavara labai stipriai reaguoja į staigų greičio kritimą, kai slysta užpakalinė ašis. Ir nepatyręs vairuotojas, labai išsigandęs apledėjusio posūkio, nejučia paleidžia greičio pedalą. Tačiau jis nepasiruošęs automobilio reakcijai į šį mėšlungišką veiksmą, o čia dar ir patyrusio patarimas: nepaleisk greičio pedalo, jeigu mašina pradėjo slysti. O juk jis teisingai padarė, juk mums būtent to ir reikia, tik neilgam! Trumpalaikis greičio sumažinimas „perstatys" mašiną kelyje, ir beliks tik padidinti greitį ir „ištraukti" mašiną į posūkį. Tačiau nepatyrusiam tai padaryti sunku. Patys pagalvokite - mašina slysta dideliu greičiu, o vietoje stabdžio pedalo reikia spausti greičio. Todėl dar kartą pakartokime teisingą veiksmų algoritmą: staigus greičio sumažinimas provokuoja užpakalinės ašies slydimą, ir šią akimirką vairuotojas suka vairą į prasidedančio slydimo pusę ir padidina greitį. Turėkite omenyje: žiūrėti reikia tik į tą pusę, kur jums reikia važiuoti (tai yra, ten, kur išėjimas iš posūkio), bet jokiu būdu ne ten, kur „neša" automobilį! Jeigu vis dėlto mašiną „užsuko", sekite patyrusių lenktynininkų pavyzdžiu - stabdžius ir sankabą į žemę! Negalvodami! Tokiu būdu galėsite stabilizuoti ir sustabdyti besisukantį automobilį, o svarbiausia - nesustos variklis, ir tai leis jums greitai pasitraukti iš priešpriešinės juostos į saugią vietą.

Lieka tik priminti: staigus greičio sumažinimas gali sukelti automobilio sukimąsi net tiesiame kelio ruože, jeigu po ratais netikėtai pasirodė ledas. Su greičio pedalu reikia elgtis labai atsargiai: švelniai ir dozuotai spausti ir taip pat atleisti. Ir jeigu nenorite „dailiojo čiuožimo", nedarykite jokių staigių vairo judesių! Bet jeigu jis vis dėlto prasidėjo, priešingai, elkitės ryžtingai. Kuo staigesnis vairo posūkis į slydimo pusę, tuo greitesnė automobilio reakcija, padedanti išlyginti. Pasukus ratus į slydimo pusę, grąžinkite juos atgal, nelaukdami automobilio reakcijos - kitaip mašina pradės ritmiškai slysti ir slydimo amplitudė didės - kaip švytuoklė. Na štai, liko tik treniruotis. Žinoma, aikštelėje. Provokuokite slydimą ir taip toliau. Jeigu jums pavyks grąžinti automobilį į pageidaujamą trajektoriją - galite laikyti save super agentu, arba bent jau protingu operatyvininku...

Automobilio su užpakaliniais varančiaisiais ratais valdymas žiemą daug kuo skiriasi nuo važiavimo su priekine pavara taisyklių. Daugelis mano, jog teisingai pasirinkus važiavimo žiemos keliu greitį, lengvai galima išvengti slydimo. Bet tai tik iš dalies teisinga. Žinoma, „partizano žingsnis" - tai labai atsargus važiavimas, tačiau slydimo tikimybė lieka - kai staigiai sumažinate greitį arba stabdote, net greičio didinimo metu... Žodžiu, slysti pradėsite visiškai netikėtai. Kitaip, negu automobilis su priekine pavara, automobilis su užpakaliniais vedančiaisiais ratais labiau linkęs į užpakalinės ašies slydimą. Tai lengvai paaiškinama: klasikiniu būdu surinktoje mašinoje pagrindinė masė atitenka priekinei mašinos daliai - ją apkrauna jėgos agregatas, pavarų dėžė, o užpakalinė dalis apkrauta daug mažiau, ir, vadinasi, vedančiųjų ratų sukibimas su keliu yra daug blogesnis. Bet tai netrukdo tikriems „dailiojo čiuožimo" asams valdyti tokį automobilį slidžiame kelyje visiškai saugiai. Paslaptys? Tuojau!

Situacija pirmoji, labai paplitusi. Posūkis, plikas ledas, vairas visai neklauso - tai yra, priekinė ašis slysta. Receptas vienas - „pervesti" priekio nukrypimo būklę į užpakalinių vedančiųjų ratų slydimą. Jeigu slydimas prasidėjo važiuojant dideliu greičiu - pakanka sumažinti greitį, su sąlyga, kad priekiniai ratai jau „žiūri" į posūkio pusę, o slidus kelias bent kaip nors laiko automobilį. Bet įsiminkite visam, dar kol kas esančiam, ačiū Dievui, gyvenimui: greičio viršijimas ant pliko ledo yra grubiausia klaida, kurios ištaisyti praktiškai neįmanoma! Važiuojant nedideliu greičiu neverta net bandyti susidoroti su priekinių ratų slydimu darbinių stabdžių pagalba - tai tik pablogins situaciją. Traukite rankinį stabdį arba staigiai ir trumpai paspauskite greičio pedalą, tai sukels užpakalinių ratų buksavimą. Beje, antras variantas reikalauja tam tikrų įgūdžių ir automobilio „jausmo": „padauginę", jūs rizikuojate apsisukti 180 laipsnių. Žemesnės pavaros įjungimas su staigiu sukibimo paleidimu irgi gali padėti, bet ir čia reikia būti įgudusiam...

Situacija antra, labai paplitusi. Bagažinė ima „lenkti" kapotą. Žodžiu, lenktynės... Todėl rekomenduojama: nelaukti slydimo, o užkirsti jam kelią patyrusio kaskadininko veiksmais, šiuo atveju labai prieštaringais - tyčia išprovokuojant slydimą. Gali ir nepavykti. Tada reikia užkirsti kelią prasidėjusiam slydimui staigiu vairo pasukimu į slydimo pusę ir iš karto atgal, ir tuo pat metu sumažinti greitį. Šiuo atveju svarbiausia - grąžinti vairą iš karto, nelaukiant reakcijos. Kitaip tokios manipuliacijos gali sukelti „pozicijos pakeitimą": mašina ims slysti kitu šonu ir dar didesniu kampu - švytuoklės principas. Priešingai visuotinei nuomonei, automatinė dėžė, jeigu ja naudosimės atsargiai, palengvina važinėjimą žiemą. Esmė ta, kad varantysis „tiltas" sujungtas su varikliu ne tampriai, o per hidromovą, kuri išlygina trukčiojimus ir stumtelėjimus ir neleidžia ratams netikėtai prasisukti (užsiblokuoti) staigiai paspaudus (paleidus) greičio pedalą. Tai yra, transmisija „išlygina" galimas vairuotojo klaidas (iki tam tikros ribos, žinoma). Bet reikia atsižvelgti į greitį! Priverstinai pažemintos pavaros ir greičio viršijimas dažnai lygus priverstiniam pavarų dėžės gedimui arba vedančiųjų ratų blokavimui ir priverstiniam slydimui...

Manome, kad bet kas sutiktų: visi išvardinti patarimai logiški, aiškūs (žinoma, ne kartą išbandyti...), jų pagrindas - plačiai žinomi fizikos dėsniai, vadinasi, tai veikia. Tai tiesa. Bet žinokite: nereikia, pametus galvą, veržtis į kovą, turint tik išspausdintas mūsų rekomendacijas šalia ant sėdynės. Teks praktikuotis. Rasti apledėjusią aikštelę - ir pirmyn: nukrypimas - slydimas, arba slydimas - išlyginimas ir t.t. Galima pabandyti dar ir taip: judant ratu staigiai paspausti ir paleisti greičio pedalą, pasukti vairą į prasidėjusio slydimo pusę ir vairuoti mašiną, kontroliuojant slydimą, lanku. Ir jeigu automobilis juda laikrodžio rodyklės kryptimi, priekiniai ratai turi būti pasukti į kairę, ir atvirkščiai. Priimkite šį pratimą kaip testą. Tas, kuris tokiu būdu nesugebėjo nuvažiuoti nė vieno rato, turi nedelsdamas nustumti (būtent nustumti!) mašiną į garažą ir neliesti jos iki kovo 25. Įveikę 2-3 ratus gali didžiuotis, nes jiems dar ne viskas prarasta.

Parengta pagal užsienio spaudą

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.