Apie savo kelionę senais automobiliais per Aziją Autoreviu.lt pasakoja Martynas Starkus.

Pasak M. Starkaus, kelionių senais automobiliais po egzotiškas vietas idėja priklauso britams. Galvodami apie Paryžiaus–Dakaro lenktynių alternatyvą, keli britai nusprendė rengti keliones į egzotiškas vietas senais automobiliais. Žinoma, kelionių dalyviai važiuoja gerokai lėčiau, rasdami laiko pasigrožėti nepažįstamais kraštais. Labai greitai ši idėja išplito visame pasaulyje, o pernai pasiekė ir Lietuvą.

Kaip viskas prasidėjo

Pernai sausį linksma draugija senais mersedesais sėkmingai nukeliavo iš Vilniaus į Afriką. Mėnesio kelionėje netrūko nei dramatiškų nuotykių, nei visam gyvenimui įstrigusių vaizdų. Įveikę daugiau negu 10000 km iki Malio sostinės Bamako, automobilius dalyviai pardavė. Šiemet kelionės tikslas buvo Taškentas, nes Afrikos žemyne prasidėjo neramumai.

Pasak M. Starkaus, praėjusių metų kelionė buvo pirmoji, panašesnė į nuotykį, nes keliautojai nežinojo, nei kas jų laukia, nei ko tikėtis kelyje. Šiųmetei kelionei pradėta ruoštis turint daugiau patirties, tad nuotykio pojūčio lyg ir neliko. Jį pakeitė jaudulys prieš startą. Suplanavus maršrutą pradėta ruoštis. Tai truko apie tris mėnesius. Irano vizos reikėjo keliauti į Lenkiją, Turkmėnijos – į Baltarusiją, Uzbekijos – į Rygą. Beje, įdomus faktas – Turkijos vizą apsimoka pirkti šalies pasienyje, nes ten ji kainuoja gerokai pigiau.

Šių metų balandžio 19 d. linksma keliautojų draugija – Vytaras Radzevičius, Martynas Starkus, Jonas Juozapaitis su žmona Jolita ir operatorius Jonas Burnickis su drauge Jelena – leidosi į dar vieną nepakartojamą ir sunkiai prognozuojamą kelionę. Kelionei pasirinkti Mercedes Benz W123 – seni, bet visame pasaulyje žinomi automobiliai. Automobiliai pavadinti tarpukario Lietuvos tankų vardais. Pavadinimai visiems trims ekipažams pasirodė tinkami ir gražūs. Be to, Smetonos laikų tankų ekipažuose taip pat būdavo 2 žmonės. Martyno ir Vytaro mersedesas pakrikštytas „Pagieža“, Jono ir Jolitos – „Slibinu“, jauniausių ekspedicijos dalyvių Jono ir Jelenos automobilis – „Drąsučiu“. Kelionės idėja ta pati, kaip ir prieš metus – rasti kuo senesnę mašiną, pasiekti ja galinį tikslą, parskristi namo su kuprine ant pečių. M. Starkus prasitarė, kad jau planuoja trečią ir ketvirtą tokio tipo kelionę.

Pasiekus Aziją

Kelionė per Europą (Lenkiją, Vengriją, Slovakiją, Rumuniją ir Bulgariją) buvo paprasta ir be nuotykių. Kraštai pažįstami, politinė padėtis stabili. Šiek tiek nustebino Ukrainos pasieniečiai, nenorėję įsileisti lietuvių į šalį, nes nutarė, kad pastarieji atvarė parduoti savo automobilius. Taigi Oranžinės revoliucijos šalį teko aplenkti.

Naujas pasaulis atsivėrė kirtus Turkijos sieną, nes būtent tada keliautojai įsuko į senojo Šilko kelio arteriją.

M. Starkus pasakojo, kad turkai bando būti panašūs į europiečius, tačiau Turkija niekada nebus tikra Europa. Ypač skiriasi daugeliui turistų žinoma pietų ir mažiau lankoma centrinė Turkija. Pietuose į atvykėlius žiūrėta kaip į pinigų šaltinį, o centrinėje dalyje jie buvo sutinkami... kaip seni draugai. Keliautojai buvo vaišinami, neteko mokėti už vakarienę ir pan. Visur jų buvo laukiama, visur domimasi, siūloma padėti. Su eiliniais turkais ir kurdais bendravęs Martynas pastebėjo, kad žiniasklaida yra labai išpūtusi šių dviejų tautų nesutarimus. Tiek kurdai, tiek turkai teigė, kad peilių „reikia ne jiems, o politikams“. Visi vienodai draugiškai pasitikdavo keliautojus. Taip, trys vienodi ir reklamomis nukabinėti automobiliai sulaukė ir saugumiečių dėmesio. Tai buvo ne tik kontrolė, bet ir apsauga, todėl kelionė Azijos žemynu baigėsi be incidentų.

Irane, kurį JAV yra priskyrusi „blogio ašiai“, keliautojai taip pat buvo sutikti labai draugiškai. Tiesa, šioje šalyje, kur ant kiekvienos sienos priklijuota ajatolos Chomeinio, dabartinio vadovo ar karą su Iraku primenančių plakatų, griežti reikalavimai buvo taikomi moterims. Keliautojams teko pasinervinti, kai vieną merginų į viešbutį parlydėjo dorovės policija. Galvą užsidengusi ir ilgais drabužiais vilkinti mergina į miestą išėjo... atviromis basutėmis. Laimė, jų gidui situaciją pavyko sureguliuoti. Tai buvo vienintelis rimtesnis incidentas. M. Starkus sakė, kad, jeigu atvykęs į kitą šalį gerbi jos papročius ir laikaisi įstatymų, problemų tikrai nekils. Beje, pašnekovas buvo labai nustebęs, kad Iraną jie pervažiavo nekeisdami automobilių numerių, nors Irane galioja tvarka, kad net tranzitu važiuojantys automobiliai turi turėti Irano numerius.

Kalbant apie Aziją galima pasakyti, kad dažnai pasakose minimas azijietiškas svetingumas iš tikrųjų yra – Turkiją, Iraną, Uzbekistaną ir Turkmėnistaną pervažiavę keliautojai patys tuo įsitikino. Beje, pasikalbėję su senesniais Irano gyventojais, keliautojai sužinojo, kad Irane su nostalgija prisimenami laikai, kai šalis vadinosi Persija, o ją valdė šachas. Tada šalyje buvo laisviau.

Atgal į TSRS

Didžiausias netikėtumas keliautojų laukė įvažiavus į buvusios TSRS teritoriją. Pasirodo ten, atrodytų toli, gyvenantys azijatai prisimena ir myli tiek Pabaltijo gyventojus, tiek lietuvius. Oficialioji šalių valdžia nusprendė, kad užsieniečiai turi už viską mokėti brangiau. Taip, mokama brangiau, bet tik muziejuose ar galerijose. Visur kitur rusų kalba ir faktas, kad esi iš Lietuvos, tampa užstatu. Mokėti tekdavo tiek, kiek moka vietos gyventojai ar net mažiau. Be to, Turkijoje laisvai buvo galima gauti tik alaus, Irane alkoholį teko pamiršti, o buvusiose TSRS respublikose keliautojai pasijuto kaip namie. Uzbekistanas ir Turkmėnistanas – musulmoniški kraštai, bet veikia ne tik restoranai ir kavinės, alkoholio yra ir parduotuvėse (asmeninė autoriaus patirtis rodo, kad tokia informacija svarbi).

Dar vienas įdomus pastebėjimas – azijietės vertina ir mėgsta savo tautinius drabužius. Niekieno neraginamos kasdien jais vilki. Tokią madą perima ir iš kitur atvykusios moterys. Įdomu, ar kada nors taip bus Lietuvoje?

Keliautojai buvo suplanavę, kad automobilius parduos Taškente. Atvykus į vietą buvo susidurta su nenumatytais sunkumais. Tai puikiai iliustruoja ištrauka iš M. Starkaus dienoraščio:

„Paliktume tuos automobilius ir šiaip, be pinigo. Na, gal mano rankas ir tektų daužyti domkratu, kad paleisčiau įsitvertą „Pagiežos“ ratą, ir nutempti jėga, bet ruošiausi tam iš anksto. Problema, kad net tokiu būdu automobilių atsikratyti negalime be nuostolių. Esame įklimpę: pagal Uzbekijos įstatymus reikia mokėt bet kokiu atveju. Juk mūsų įvažiuojant į šalį pildytose deklaracijose 3 mersedesai! Svilėsiais dvelktelėjo. Vienintelis oficialiai galimas variantas – palikti 3 mėnesiams automobilius kažkam (užsieniečiui) ir po to juos pasiimti. Jei ne – reikalaujamo mokesčio iš „saugotojo“, pasibaigus saugojimo laikui. Mus konsultavęs gerbiamasis sakė, kad: „Uzbekijoj gali daug ką, bet už juokelius su automobilių kontrabanda (kaip čia lengviau išsireikšt) ... atlieka tam tikrus suaugusių mėgstamus veiksmus, vienai pusei prieštaraujant. Norėjau pasakyt – skauda!“. Tačiau išeitį radome...

Automobilius pardavėme. Greičiausia tai buvo kažkas tokio, kai „perki „Slibiną“ – gauni „Drąsutį“. Tada dar gražinama šiek tiek pinigų. Nes reikia paimti ir „Pagiežą“. Žodžiu gavome 700 dolerių. Įsitikinęs, kad „Pagieža“ savo aktyvų gyvenimą kelyje baigė. Nepaisant staigiai pagerėjusio variklio darbo paskutiniais kilometrais.

... Pinigus išleidome tą pačią dieną. Susiradome nuostabią lietuvių bendruomenę Taškente. Nedaug ten mūsiškių, bet yra. Gražiai gyvena ir priėmė svetingai. Padovanojome dolerius, kad bent viena močiutė bilietą į Lietuvą pirmyn atgal nusipirktų ir gimtas vietas aplankytų.“

Taigi, mėnesio kelionę trys lietuvių ekipažai sėkmingai baigė pasiekę numatytą tikslą – Taškentą. Dabar belieka laukti kitų metų, kai paaiškės, kur šį kartą patrauks nuotykių ieškotojai.

Baigiant

Per 31 dieną įveikti 10 422 kilometrai. Kelionei pasirinkti trys klasikiniai Mercedes automobiliai. Vienas benzininis, kitas – dyzelinis, trečią varė dujos, tad keliautojai turėjo progą įvertinti visų trijų tipų degalus ir jų kokybę. Paaiškėjo, kad brangiausias benzinas Turkijoje. Ten litras kainuoja apie 6 Lt. Pigesnis kuras Irane: benzinas – 1,5 Lt, dyzelinas – 20 ct. Šioje šalyje kuras parduodamas tik pagal korteles, tad lietuviams teko naudotis jų gido kortele. Beje, Irane yra tik benzino. Jokių 95 ar 98. Benzinas ir tiek. Pigiausias kuras Turkmėnijoje, kur kaina už benzino litrą nesiekia nė vieno lito.

Dar vienas Azijos paradoksas – Uzbekistanas turi savo naftos, tačiau ten benzino kokybė tokia prasta, kad vienas serviso darbuotojas pasakė, kad: „Mūsų benzinas suėdė (paturėjo) jūsų žvakes“.

Dujų degalinių Azijoje mažoka, bet pradeda atsirasti.

Kelių eismo taisyklės tokios pačios, kaip ir visur Europoje. Irane už vairavimą išgėrus baudos daug didesnės. Mirties bausmė, jeigu girtas užmuši žmogų!

Europiečiams neįprasti pasirodė ir vietos automobilių servisai. Dažniausia tai būdavo koks garažas ar daržinė, nedaug įrankių, bet apstu įvairiausių specialistų. Šie, pasirodžius tokioms mašinoms, iškart suskubdavo žarstyti naudingus patarimus, ką ir kaip reikia taisyti. Kita vertus, apsilankymas visų aplankytų Azijos šalių servisuose leido geriau pažinti tų šalių žmones. Tiksliau, kaip prisipažino M. Starkus, kelionė ir susitikimai su paprastais, eiliniais azijiečiais, leido „prisiliesti“ prie tikrosios Azijos. Pažinti jos per tokį trumpą laiką nepavyko, todėl pasitaikius galimybei Martynas norėtų aplankyti tas pačias šalis važiuodamas nauju maršrutu.

Dienoraščio fragmentai ir nuotraukos iš www.silkokelias.lt

V. Misevičius

Autoreviu.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.